2011 - Rekolekcijos

2011

O JŪS KUO MANE LAIKOTE?
2010 m. gruodžio 10-12 d., Rimini,
JULIÁN CARRÓN

Įvadas

Kiekvienas iš mūsų čia atvykome sąmoningai suvokdami savo nesugebėjimą pasiekti taip trokštamą pilnatvę. Kai kas nors supranta turįs tokį didelį poreikį, beesąs vargšas/elgeta, protingiausia yra prašyti – nėra jokio kito taip mus atitinkančio veiksmo, kai pajuntame, jog gyvenimo atidėlioti neįmanoma. Ko prašome? Prašome už mus galingesnės, galinčios pakeisti mūsų gyvenimą energijos, kurią vadiname Šventąja Dvasia, kad apgaubtų visą mūsų esatį, visą gyvenimą tokiu būdu, kad patirtume, kokį išpildymą gali padėti mums pasiekti.

Nuženk, Šventoji Dvasia.


Sveiki atvykę!
Kas kitas mus paskatino čia suvažiuoti, jei ne ta pati viltis, kurią Jis mumyse sužadino? Išjudinti mūsų gyvenimą, priversti mus vargti, kad čia suvažiuotume – viso to nebūtų buvęs pajėgus padaryti joks kitas dalykas, išskyrus tą kažką, kas kaip pradžia, kaip aušra pabudo mumyse dėl to, ką pamatėme, išgyvenome ir patyrėme ar dėl to, ką įžvelgėme kitame žmoguje (būna, kad užklupus gyvenimo sunkumams pradedame kituose žmonėse įžvelgti kažką, ko dar negalime įvardinti, tačiau kas teikia mums viltį).

Dėl šios priežasties sveikinu atvykus kiekvieną iš jūsų prašydamas likti ištikimiems tam, kas kiekviename buvo išjudinta, nes jau nuo pat pradžių reikia šios pirminės ištikimybės, kad suteiktume erdvės Jam ir išvystume išsipildant pažadą, Jo sužadintą viltį.

Todėl žodis, kuriuo būtų galima apibūdinti tokio gesto (rekolekcijų – vert. past.) kaip mūsiškis pradžią – tai laukimas, sužadintas to, ką įžvelgėme kituose. Norėdami patikrinti, ar Jis gali išpildyti šį pažadą, neturime panaikinti nieko: nei nuovargio, nei sunkumų, su kuriais susiduriame gyvendami, nes čia suvažiuojame būdami sąmoningi, jog gyvenimo neatidėsi; kaip rašo viena iš jūsų: „Būna dienų, kai niekas nedomina, kai viskas erzina, kai aš pati tampu nerami, o dėl to ir nepasirengusi atlikti savo darbų. Norėjau tau papasakoti, kad pastarosiomis savaitėmis jaučiu manyje iškylant (kartais net agresyviai) poreikį sutikti gyvą, tikrą esatį. Viskas man atrodo sunku, viskas nuvilia – net ir santykiai, kuriuos akivaizdžiai gavau dovanai; ir dienų dienomis galiu tai nuo savęs slėpti, manyti, kad liūdesys ar sunkumas yra atsitiktiniai, tik tos akimirkos klausimas, arba raminti save galvodama, jog šiandien yra taip, o rytoj bus kitaip. Bet galiausiai tai man trukdo gyventi. Tokiomis akimirkomis jaučiu neatidėliotiną poreikį ir nostalgiją konkrečioms savo istorijos akimirkoms, kuomet gyvenimas nebeatrodė atsitiktinis, t.y., kuomet pasijutau esanti mylima, galinti būti pačia savimi ir dėl to galinti gyventi sąmoningai suvokdama, kas aš esu (o ne kaip daugiau ar mažiau draugiškas ar mielas vaiduoklis). Man susitikimas su Kristumi sutampa su vilties atradimu. Kas man yra Kristus – tai pastaruoju metu jaučiu man tampant atskaitos tašku. Kas yra tas Kažkas, kuris nenuvysta kaip lapai rudenį, kuris nesupūna kaip miręs žmogus, kuris meta laikui iššūkį ir netgi gražėja laikui bėgant, kuris nepasiduoda ir neleidžia man pasiduoti? Suprantu, kad man reikia patirti kažką, kas man leistų gyventi, antraip galiausiai viskas – net ir mano vaikinas, net ir patys brangiausi draugai – man pabosta ir palieka stiprų kartėlį burnoje.“

Reikia panašios ištikimybės savo patirčiai, kad gyvenimas taptų aiškus, nes poreikis neatidėlioti gyvenimo pasimato kasdienybėje. Kaip atsitinka, kai miršta tėtis, o žmogus, būdamas jaunas, susiduria su sunkia liga: „Tai du faktai, iš pirmo žvilgsnio tragiški ir priešingi laimės, kokiai maniau esanti sukurta, troškimui. Netikėtai pasijutau esanti nuginkluota ir išrengta iš savo puošnių minčių rūbų. Sakau „puošnių“, nes kol nepradedame skaitytis su gyvenimu, tol gyvename oro pilyse. Tačiau šis nuogumas pasirodė beesąs pats tikriausias ir puikiausias instrumentas, jungiantis mane su Tuo, kuris akimirką po akimirkos man dovanoja gyvenimą. Dar niekada taip stipriai ir karštai nejaučiau troškimo gyventi, kuris akivaizdžiai pasimato kasdien, kai jaučiu tėvo ilgesį ir turiu keturis kartus per dieną leistis vaistus. Kai visiškai įsisąmoniname savo trapumą, savo nepajėgumą, nes esame riboti, tada paprasčiau atrasti, jog tik Kristus gali atsakyti į mūsų troškimą gyventi, apkabindamas mus sergančius arba ne. Pasijusti jo trokštančiais – štai kada gyvenimas įgauna vertę, nes nuolat esame priversti klausti, Kam priklausome, dėl Ko gyvename ir Kas mus nuolat kuria.“

Viena draugė pasakoja apie nepatogumą rekolekcijų pavadinimo atžvilgiu: „Turiu pasakyti, kad rekolekcijų pavadinimas „O jūs kuo mane laikote?“ man sukėlė tam tikrą nepatogumo jausmą. Šis klausimas – sakau tai nuoširdžiai, neslėpdama gėdos – iš pradžių man pasirodė savaime suprantamas: tai aišku, kad Kristus yra priežastis, dėl kurios ryte pabundu, dėl kurios aktyviai dalyvauju universiteto gyvenime, studentų atstovybės veikloje, chore, einu į susitikimus, mokausi, būnu su draugais ar vaikinu. Kokio dar atsakymo reikia? Kalbame apie nepatogų klausimą, kuriam pateikiu akivaizdų atsakymą: Kristus yra mano gyvenimo prasmė. Tačiau tikroji problema yra tai, kad iš tiesų niekada savęs to neklausiau. Mane sujaudino, kaip tu sugebėjai užkliudyti uždengtą nervą, o tiksliau, kaip sugebėjai ištraukti mane iš rūko, kuriame išgyvenu šį klausimą. Man būtų buvę žymiai paprasčiau, jei būtum parinkęs pavadinimą apie širdį ar protą – būčiau galėjusi patuščiažodžiauti; tačiau šis netyčiomis užklupęs klausimas man sukėlė krizę, ypač dėl to, kad tai pats Kristus manęs to klausia. Po Martos mirties jos liudijimas įsmigo kaip erškėtis, mažas, bet erzinantis: „Aš esu tu, kuris mane kuri“; ji buvo sąmoninga, gyveno tame santykyje ir buvo laiminga. Pastaruoju metu pastebėjau, kad esu sąlygojama ne, kaip man atrodė, susitikimo su judėjimu ir Giussani charizma, bet to, ką galvoja pasaulis. Taigi, net ir judėjime mano esmę nusakančiu veiksniu tampa mano sugebėjimas ar nesugebėjimas, sėkmingumas, teisingų dalykų kalbėjimas; trumpai tariant, mano esme tampa tai, kokią mane nori matyti valdžia (kalbant plačiąja prasme, tie, kurie turi galios – vert. past.), o tai yra mano minčių niekiu pagrįstas gyvenimas ir nepaliaujamas verkšlenimas dėl nuolatinio nuovargio. Dėkoju tau, nes pakako rekolekcijų pavadinimo, kad atsinaujintų mano gyvenimo drama.“

Čia atvykstame neturėdami nuslėpti nė vienos žaizdos, kaip sako dar vienas žmogus: „Noriu ten atsivežti savo žaizdą, palikti ją atvirą, leisti, jog faktas, kad aš esu vien tik poreikis, taptų vertinimu, leidžiančiu išlikti nuolat atmerktomis akimis ir atvira širdimi.“

Kiekvienas savyje gali atpažinti būdą, kaip gyvenimas parodo, jog jo negalima atidėlioti. Šiomis dienomis norime pasinerti į Jo esatį, kad pavyktų teisingai atsakyti į šį klausimą.

„Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų.“ Galime žiūrėti į viską, nes esame apsupti šio liudytojų rato, ypač dviejų, kurie mums buvo padovanoti pastaruoju metu.

Pirmoji yra jau anksčiau minėta Marta – prieš keletą mėnesių mirusi mūsų draugė, kurios būtį geriausiai nusakė begalinė meilė, gaunama iš To, kuris panoro, kad mes būtume. Ji ragino: „Pažiūrėk, pažiūrėk į tai, ką turi! Gyvenk! Pažiūrėk į tikrovės visumą, nereikia didelių išvedžiojimų, pažiūrėk, čia kaip paplotėlio kepimas – rankose laikai tešlą. Kad būtume laimingi, turime Jį mylėti stipriau nei bet ką kita, nes tai leidžia dar stipriau pamilti visus kitus dalykus. Aš myliu visą savo gyvenimą.“ Ir mes žinome, kokiomis aplinkybėmis ji sakė šiuos dalykus – ne tada, kai jautėsi gerai, bet jau beveik pabaigoje, kai liga buvo ją bepasiglemžianti! Tokie dalykai nesakomi šiaip sau... „Draugas yra tarsi fotoaparato objektyvas – sufokusuoja, išryškina vaizdą, t.y., padeda apšviesti tiesą, tačiau santykis yra vien tavo: tu ir Jis, daugiau nieko, ne tu, draugas ir Jis, santykis yra vien tavo, tai tu, kuris prašai, kuris šauki, tai tu Jo prašai: mylėk mane!“ Kaip kiekvienas iš mūsų norėtų prieš klausimą „O jūs kuo mane laikote?“ stoti su visa savo esybe, pradėdamas nuo patirties, o ne to, ką girdėjo sakant!

Arba mūsų draugė Manuela iš Memores Domini, patarnavusi Popiežiui – jos mirtis tapo proga Benediktui pasakyti, kur buvo šios liudytojos prasmė: „Mane labai palaiko galvojimas apie žodžius, kurie sudaro jos bendruomenės pavadinimą – Memores Domini. Medituodamas šiuos žodžius, jų prasmę, atrandu ramybę, nes jie kviečia giliam, stipresniam už mirtį santykiui. Memores Domini reiškia „pamenantys Viešpatį“, t.y., žmonės, gyvenantys atmindami Dievą ir Jėzų ir šiame kasdieniame atminime, pilname tikėjimo ir meilės, randantys kiekvieno dalyko, pradedant nežymiais veiksmais ir baigiant svarbiais pasirinkimais, tokiais kaip darbas, studijos, brolija, prasmę. Viešpaties atminimas pripildo širdį gilaus džiaugsmo, kaip sakoma sename Bažnyčios himne: „Jesu dulcis memoria, dans vera cordis gaudia“ [Jėzau, saldus atminime, teikiantis tikrąjį širdies džiaugsmą]. Būtent dėl to mane ramina mintis, kad Manuela yra Memores Domini – žmogus, gyvenantis Viešpaties atminimu. Šis santykis su Juo yra gilesnis už mirties bedugnę. Tai ryšys, kurio negali nutraukti niekas, kaip sako šv. Paulius: „[Niekas] negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom, 8,39). Taip, jei mes prisimename Viešpatį, taip yra todėl, kad Jis pirmas mus prisiminė. Mes esame memores Domini, nes Jis yra Memor nostri (mūsų atminimas – vert. past.), prisimena mus su Gimdytojo, Brolio, Draugo meile net ir mirties akimirką. Net jei kartais galėtų atrodyti, kad Jo tą akimirką nėra, kad mus pamiršo, Jis mus visada turi omenyje ir širdyje. Kad ir kur benukristume, visada įkrentame į Jo rankas. Būtent ten, kur niekas negali mūsų palydėti, mūsų laukia Dievas – mūsų Gyvenimas.“

Šių liudytojų draugijoje galime žvelgti į viską, nenubraukdami nieko, net ir mirties. Nenuleisti akių nuo Jėzaus – ar galime daryti ką nors kita? „Štai kas yra atsivertimas: atsigręžti, kad būtume dėmesingi kažkam, kas, kaip pajutome, į mus kreipėsi. Palinkti kaip Zachiejus ir atsiduoti Jo esačiai. Arba kaip šimtininkas, kurio tarnas susirgo ir norėdamas, kad jis būtų išgelbėtas, pasiuntė Jo pakviesti. Žinodamas, kad Jėzus buvo beatvykstąs, pasiuntė jo pasitikti savo tarnus, kad pasakytų: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: 'Eik', ir jis eina; sakau kitam: 'Ateik čionai!', ir jis ateina; sakau tarnui: 'Padaryk tai!', ir jis daro“. Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku“ (pg. Lk 7, 1-10). Kai šimtininkas išvydo Jėzų, kai samarietė pajuto visaapimantį žvilgsnį, kuris atitiko širdį, ir kai svetimautoja išgirdo sakant: „ir aš tavęs nepasmerksiu, eik ir daugiau nenusidėk“, kai Jonas ir Andriejus pamatė į juos žvelgiantį ir jiems kalbantį veidą, tuomet jie atsidavė Jo esačiai. Atsiduoti mums teisingo Kristaus esačiai, žiūrėti į jį – tai yra iš pašaknų keičiantis, galima sakyti, mums viską atleidžiantis atsivertimas. Užtenka iš naujo į jį pažiūrėti, užtenka pergalvoti, ir mums jau atleista.“

Zachiejui, svetimautojai, šimtininkui – kiekvienam, turinčiam savų poreikių, atsidavus Jo esačiai, Jo apkabinimui, Jo žvilgsniui, gyvenimas atgijo. Mes, draugai, esame čia, kad galėtume dalyvauti toje naujienoje, kurią Jis atnešė į istoriją, kad leistumės sužeidžiami Jo esaties, kad leistumės apkabinami, kad leistume, jog būtų į mus pažiūrėta; jokios mūsų mintys ar jausmai negali mūsų pakeisti – keičia atsidavimas Esačiai, kurios mes nekuriame, kurios nesame pajėgūs sukurti, tai susidūrimas su mus visus apkabinusiu kitoniškumu. Prašykime, kad leistume šiai Esačiai mus užtvindyti, kad kiekvieną iš mūsų Jis padarytų pasirengusį atsiverti, nes Jis nenori pažeisti niekieno laisvės ir įeina tik ten, kur jį įsileidžia. Tik tuo atveju, kai leidžiame sau atsiduoti šiai Esačiai, galime rimtai atsakyti į klausimą „O jūs kuo mane laikote?“.

Todėl šiomis dienomis paprašykime vieni kitų paprasto, tačiau esminio dalyko – tylos. Norėdamas paaiškinti, kas yra tyla, visada pradedu nuo kiekvieno žmogaus kuriuo nors gyvenimo momentu išgyventos patirties. Ar jums pasitaikė toks atvejis, kai kas nors jums atėmė žadą? Taip gimsta tyla: ne kaip įsakymas („Tylos!“), o kaip kažko labai įspūdingo sukelta nuostaba, paliekanti mane be žodžių, kaip atsitiko Jonui ir Andriejui. Kaip nutinka, kai žiūri į savo merginą ir lieki be žodžių matydamas priešais save šį pilną meilės švelnumą. Krikščioniška tyla gimsta iš Esaties, iš buvimo akivaizdoje Kažko, kas mus taip nustebina, jog liekame be žodžių,. Dėl to tyla nėra kankinanti tuštuma, nuo kurios stengiamės kaip galima greičiau pabėgti, nes negalime jos pakelti. Mūsų tyla yra kitokia, tai iš Jo esaties gimstanti tyla, pilna tyla, tai tyla, kurios metu negalime daryti nieko kito, antraip akimirka praras savo intensyvumą, tai erdvė, kurią suteikiame šiame gyvenime pasirodžiusiam ir viešpataujančiam Tu. Tai tyloje viešpataujantis Tu, ir, jei aš Jam nesuteikiu erdvės, šis Tu pranyksta; be tylos nėra Tu, ir jei nejauti poreikio patylėti, vadinasi, nesutikai jokio Tu. Taip sakau ne dėl organizacinių ar moralinių problemų, o dėl to, kad neprarastume ryšio su šiuo Tu. Ir kokio reikia pasiaukojimo, kad leistumės sąlygojami šios Esaties, kad nenuslystume paviršiumi, dėl ko po akimirkos jau galime prarasti dėmesingumą... Tyla ir pasiaukojimas yra tarsi testas, patikrinantis, ar mums nutiko kas nors, dėl ko galima atiduoti viską. Draugai, padėkime vienas kitam! Šiomis dienomis parodykime vienas kitam draugiškumą, t.y., kad mums tikrai svarbi kito gerovė, kito laimė, vienas kitam liudydami šį atsigręžimą į Jo esatį.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits