2008 - Rekolekcijos

2008

STUDENTŲ REKOLEKCIJOS
2007 gruodžio 7 d. Vakaras
Julián Carrón

ĮVADAS

„Liūdesiui, kuris yra manyje, meilei, kurios nėra, tūkstančiai amžių. Baimei, kuri yra manyje, meilei, kurios nėra, tūkstančiai amžių“. Iš šio liūdesio, šios baimės teka šauksmas. Iš paties aš gelmių gimsta šauksmas. „Pakartok man tą žodį, kurį vieną dieną man pasakei ir kuris mane išlaisvino“.

Kiekvienas iš mūsų atvažiavome čia, iš daugybės skirtingų vietų, dėl neatidėliotinumo, kurį turime savo širdyse: tai kažkas, ką turime bendro, kas mus paverčia vienu dalyku ir mums leidžia laikyti savu, ištartu kiekvienam iš mūsų tą sakinį, kurį pasirinkome kaip šio mūsų susitikimo pavadinimą: „Ko ieškote?“. Kiekvienas iš mūsų, kur bebūtų gimęs, kokiomis aplinkybėmis begyventų, kur bebūtų, ši klausimą jaučia kaip savo su giliu ilgesiu. Daugelis jūsų patyrė tą suvokimą, kad kažkas jus ragina šitą klausimą užduoti.

„Ko ieškote?“. Iš daugybės jūsų pasisakymų, kuriuos man atsiuntėte, nėra nė vieno, kuris nebūtų šito klausimo raginimo priėmęs kaip kažko, kas būtų susijęs su savu gyvenimu, kas būtų susijęs su savu aš. „Visi buvome dėkingi, - daug jūsų sako, - kad kažkas mums pasižiūrėjo į veidą ir mūsų paklausė: „Ko ieškote?“. Šis klausimas privertė kiekvieną iš mūsų pažvelgti į save ir atpažinti kaip savo tą iškylantį neatidėliotinumą. Kiekvienas iš jūsų tą savaip apibūdino. Alberto, pavyzdžiui, bandė detaliai paaiškinti, ko ieško: „Ieškau kažko, kas padėtų mėgautis paskaita, mokslais vienam ar kartu su kitais, kažko, kas padėtų tikrai, nuoširdžiai, visiškai išgyventi santykius su pačiais brangiausiais draugais, ar ir ne tokiais brangiais, kurso draugais, universiteto profesoriais; ieškau kažko, kas mane išlaisvintų, kad nebūčiau sutryptas bjaurių ar gražių dalykų, bet laisvas gyventi tiesa, mėgautis viskuo nepriklausomai nuo pasisekimo; ieškau kažko, kas man šią akimirką užpildytų gyvenimą ir nereikėtų laukti rytojaus; noriu laisvai, tikrai ir amžinai būti mylimas ir mylėti žmones ir dalykus; ieškau draugo, kuris mane lydėtų kiekvieną mano gyvenimo dieną, visada būtų šalia, suteiktų prasmę, svarbą, vertę gyvenimui. To ieškau pas Tą, nuo kurio visiškai priklausau, ir tai mane sujaudina iki ašarų“. Kuris iš mūsų neatpažįsta savęs tame, ko jis ieško? Būtent to ieškome visi. Ir, kad mes dabar susirinkome čia, yra to paliudijimas. Jei turėtume pasakyti priežastį, kodėl esame čia, nerastume kitos kaip šita: pripažinimas, kad kažko ieškome. Kitaip būtų neprotinga, beprasmiška būti čia. Tai, kad esame čia, liudija apie šį vykstantį ieškojimą, parodo, kad mes rimtai priėmėme šį poreikį, klausimą, kuris mus gali net trikdyti, nes dažnai tai, ko iš tiesų ieškome, yra paslaptinga.

Žiūrėkite, ką sako Popiežius enciklikoje, kurią mums prieš kelias dienas pasiūlė: „Ko norime iš tikrųjų? Mūsų tokios laikysenos paradoksas sužadina dar gilesnį klausimą: kas iš tikrųjų yra „gyvenimas“? [...] Būna akimirkų, kai staiga suvokiame: taip, būtent tai, tikras „gyvenimas“ toks ir turi būti“. Todėl norėtume, kad tokios akimirkos, kai patiriame šitą gyvenimą, niekada nesibaigtų. „Tačiau tai, ką kasdieną vadiname „gyvenimu“, juo nėra. Augustinas savo ilgame laiške apie maldą, skirtame Probai, pasiturinčiai Romos našlei, trijų konsulų motinai, vieną kartą rašė: iš tikrųjų norime vieno vienintelio dalyko – „palaiminto gyvenimo“, gyvenimo, kuris yra tiesiog gyvenimas, tiesiog „laimė“. Nėra nieko kito, ko prašytume malda. Į nieką kitą nesukame iš kelio, svarstome tik dėl šito. Bet Augustinas taip pat sako: pažiūrėję geriau, visiškai nežinome, ko iš tikrųjų trokštame, ko būtent norėtume. Visiškai nepažįtame šitos realybės; net tomis akimirkomis, kai manome ją palietę, jos iš tiesų nepasiekiame. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ – jis prisipažįsta švento Pauliaus žodžiais. Tik žinome, kas nėra tai. Tačiau nežinodami žinome, kad šita realybė turi egzistuoti. „Taigi, mumyse yra taip vadinamas mokytas nemokšiškumas“ – jis rašo. Nežinome, ko norėtume iš tikrųjų; nepažįstame šito „tikro gyvenimo“; tačiau žinome, kad turi egzistuoti kažkas, ko mes nepažįtame ir į ką linkstame“.

Tai tas pats, ką paprastai išsako Alessandro: „Šitų rekolekcijų pavadinimas mane privertė apmąstyti ilgą, bet vienintelį žingsnį, kurį sugebu žengti – tai pasakyti, kad tai, ko ieškau kiekvieną dieną, yra būti laimingam“. Esame čia, atviri, laukiantys, kol galėsime važiuoti namo tikresni dėl to, ko ieškome, nes tai patyrėme, nes atsitiko kažkas, ko ieškome. Žinome, kas yra tai, ko ieškojome, nes tai atsitinka. Bet kad galėtume to laukti ir atpažinti, kai tai atsitinka, kadangi nežinome, apie ką iš tikrųjų kalbame, kokio reikia atvirumo kiekvienam iš mūsų! Būti atviriems visoms galimybėms: tokia yra tikro žmogaus laikysena, kuri sutampa ne su bet kokiu jausmu, bet su galimybės lygmeniu, aukščiausia proto savybe. Kadangi nežinome, kas mums atsako, ir nesame matas to, kas yra ir gali atsitikti, turint šį klausimą, šį laukimą, nieko nėra protingesnio, už atvirumą pagal visą galimybės kategoriją. Žinome, kad tai nėra paprasta: „Aš jau senas“ – dainavome. Nėra paprasta būti atviriems, nes esame „seni“, skepticizmas pradeda daryti mums įtaką ir matas tampa mūsų. Nuo tada, kai buvome vaikai, atviri ir smalsūs, kiek dabar kartų nustembame, kad mumyse to visiško atvirumo vis mažiau! „Kartais rytais, kai atsibundu ir mane užpuola šitie klausimai, - sako Laura, - beveik pagalvoju, kad geriau apie juos net negalvoti, nutildyti juos, nes mane verčia rimtai pažvelgti į savo gyvenimą. Tūkstančius kartu atsiduriu tokioje padėtyje, t.y. geriau pabėgčiau nuo tokių klausimų vildamasi, kad tai greit praeis ir viskas išsispręs, o man nereikės daug kankintis ir užteks minimalių pastangų ieškant atsakymo. Kokia kova, kad netildyčiau klausimo! Bet yra problema: galiu praleisti visą dieną ignoruodama tam tikras aplinkybes ir netgi sugebu labai puikiai tai daryti, bet negaliu nutildyti savo širdies, ir tai mane išgelbsti, tai išlaiko mane gyvą. Mano širdis šaukia, šaukia dabar dar labiau nei bet kada, kad Jis dar kartą mane atkovotų, kad rastų kitą kelią mane pasiekti pro visus mano kasdieninius „ne“. Nuostabu, kaip tai kasdien tampa vis tikriau. Man tai akivaizdus ženklas to, kaip aš laukiu šių rekolekcijų, iš pavadinimo, šitaip sutampančio su tuo, ko man reikia: „Ko ieškote?“.

Kad vieną rytą, užpulti šito neatidėliotinumo, jo neslopintume ir netildytume, vyksta kova: tokia pagunda visada tyko pasaloje. Todėl, sako Francesco, „tai, kad kažkas man dar kartą iškelia šį klausimą: „Ko ieškai?“, mane sukrečia. Tas klausimas kaip antausis, nes yra tas pats, kaip paklausti: „Kas esi?“. Ir ką atsakyti į šį klausimą? Užtenka pasakyti: „aš universiteto studentas“? Kažko trūksta. Pasakyti, kas esu, reiškia pasakyti, kas užpildo mano poreikį. O mano poreikis man pačiam yra paslaptingas, aš jo nekuriu, nekontroliuoju ir negaliu atsakyti jums: jis toks neaprėpiamas, kad negaliu jo neatpažinti kaip priklausomybės, kad esu sukurtas Kažko kito. Todėl niekas kitas, kas neturi tos pačios kilmės ir lygmens, negali jums atsakyti. Šis mano poreikis toks neaprėpiamas, kad kartais atsiranda pagunda rasti greitą atsakymą“.

Todėl šį vakarą norėčiau jūsų paprašyti: priimkite visą neaprėpiamą klausimą, to neaprėpiamumo paslaptį ir palikite šiam klausimui vietos. Kadangi labai gerai jaučiamės, kai sau pagaliau duodame ramybę, dažnai randame greitą atsakymą. Bet kaip sunku iki galo priimti visą to, ko ieškau, paslapties neaprėpiamumą ir neužgydyti greitai šitos žaizdos. Dažnai iškart pasitenkiname bet kokiu dalyku ir šitaip užtraukiam tą žaizdą. Mums atrodo, kad bet kas gali atsakyti, nes neturime tiek laiko, kad gilintumės į neaprėpiamą klausimą. Ir kiek kartų po to liekame nusivylę. Nerasdami laiko gilintis į tos paslapties, kuria esame, neaprėpiamumą, prisitaikome prie bet kokio atsakymo. O kai galvojame jau supratę, ko ieškome, liekame apgauti.

Laukimas, apie kurį kalbėjau, yra įtemptas. „Važiuoju į rekolekcijas su įtampa. Niekada taip aiškiai nesupratau, ko ieškau, kaip dabar, bet ne viskas taip paprasta: ta esatis, kurios ieškau, be viso kito yra ir skausmingas trūkumas, tik nesugebu suprasti, kaip tai įmanoma. Man nenustoja kartoti, kad tai ženklas Esaties, kuri yra“. Tas trūkumas yra ženklas Esaties, kuri yra, kuri didesnė už mus, kuri mus nuolat atveria ieškojimui. Cecilia labai gerai tai suprato. Kodėl mumyse vis dar yra šitas laukimas? Nes tai ženklas Esaties, kuri yra.

Visi mes čia šiandien esame dėl Esaties, kuri yra. Kadangi yra ši Esatis, galime be baimės būti priešais klausimo neaprėpiamumą, jį kartu apkabinti, kartu į jį žvelgti ir vieni kitus palaikyti. Tyloje žvelgti į šį klausimą yra tarsi žiūreti į giliausią mūsų aš paslaptį. Klausti: „Ko ieškote?“ yra tas pats, kaip sakė mūsų draugas, kas klausti: „Kas esi?“. Ir kuo geriau suvokiame šio klausimo neaprėpiamumą, tuo geriau suvokiame savo neatitikimą: būdami riboti, negalime patys atsakyti į tokį begalybės poreikį. Todėl nėra nieko kito, kas taip atitiktų šį mūsų ieškojimą, tą mūsų jaučiamą neatidėliotinumą, kaip klausimas.

„Kai mane pasiekė pasiūlymas vykti į rekolekcijas ir išgirdau jų pavadinimą „Ko ieškote?“, man viskas apsivertė, atsirado galimybė klausti: mumyse pabudo klausimas“. Dėl to esame daugybės žmonių pakeleiviai istorijoje, kurioje jų šauksmas išsiveržė skirtingais būdais pagal gyvenimo kelią: priešais nepažįstamą Paslaptį, prašė Dzeuso dovanoti jiems pasikeitimo dovaną; kai patys patyrė Paslapties esatį, kaip Izraelio tauta, bet dar nebuvo jiems iki galo atsiskleidęs Jos veidas, šaukė kaip pranašas Izaijas: „Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas“, mes, kurie pažinome ir pamilome Jos esatį, sakome ir šaukiame: „Ateik, Viešpatie Jėzau“! Kiekvienas gali pasirinkti prašymą, kuris jį labiausiai atitinka šiuo gyvenimo momentu, istorinėmis aplinkybėmis, kad tas laukimas ir jo neaprėpiamumas, būtų išreikštas tuo prašymu. Prašymas yra viso mūsų aš neatidėlionumo išraiška. Tik prašydami galime būti priešais mūsų klausimo neaprėpiamumą: tarsi jis jau būtų priimtas To, kurio prašome ir iš kurio laukiame atsakymo.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits