(Šis rekolekcijų tekstas sutampa su 2009 metų.)
STUDENTŲ REKOLEKCIJOS
RIMINI, 2009 M. GRUODŽIO 4-6 D.
Julián Carrón
Įvadas
Koks bebūtų mažas sąmoningumas, kurį kiekvienas iš mūsų dabar turi, beveik neįmanoma, kad kiekvienas nejaustų poreikio, trūkumo, troškimo; ne šiaip sau pasistengėme atvykti iš toli, kad būtume čia. Šis troškimas, kuris mus išjudino, kuris mus atvedė čia, dabar tampa šauksmu. Kodėl šauksmu? Nes visi mūsų mėginimai atsakyti į šį poreikį nėra pakankami. Mums reikia Kažko daug didingesnio, kuris mums dovanotų tą pilnatvę, kurios visi mūsų mėginimai nesugeba mums duoti. Tai didžiausias žmogaus protingumo ženklas. Reiktų būti kvailiems, kad būtume užsispyrę, kad neatpažintume šios paprasčiausios akivaizdybės. Todėl mes, kaip žmonės, sąmoningi dėl to, kokie esame, dėl poreikio, kurį atrandame turį, su visu mūsų protingumu, su visa sąmone, negalime nieko kito, kaip tik šaukti, šauktis Dvasios, Paslapties energijos, kad mums suteiktų tai, ko patys negalime sau duoti.
Ateik, Šventoji Dvasia
Aš jus sveikinu, kiekvieną iš jūsų, atvykusius iš Austrijos, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos, Olandijos, Peru, Portugalijos, Ispanijos, Šveicarijos, Turkijos, Ugandos ir, žinoma, Italijos.
Iš visų pasidalinimų, kuriuos atsiuntėte šiam Rekolekcijų darbo momentui, aiškiai matosi, kokioje situacijoje esame pakviesti gyventi gyvenimą. Ypač gražu, kaip tuojau išvysime, kad visi klausimai, kurie iškyla jūsų gyvenime, iškyla dėl to, kad susiduriate su tikrove, su aplinkybėmis, su aplinka. Tai gyvenimas leidžia gimti klausimams, kurie kyla iš aplinkybių; todėl dar geriau suvokiame (būtent dėl to, kad nesate už tikrovės aplinkos), koks dramatiškas yra tas istorijos momentas, kuriuo gyvename, kokia sumaištis yra aplink mus (kaip kalbėjome šią vasarą), kaip sunku suprasti kelią. Kaip daugelis iš jūsų jaučia iškylantį tikrumo, kad galėtume gyventi, ir kelio aiškumo poreikį. Man visad į galvą ateidavo ta ištrauka, kurią skaitėme įvairiomis progomis, iš Platono Fedono, kur aprašoma mūsų drama: kai tampa sunku gyventi, kaip visi trokštame persikelti per gyvenimą (jūrą, tokį įvaizdį jis naudoją gyvenimui) saugia transporto priemone taip, kad jo neprarastume, nes kaip matote, stovime priešais laikmečio pokyčius.
Mes negimėme tokiomis istorinėmis aplinkybėmis, kai būdavo, sakykim, tokia tradicija, kuri perduodama beveik mechaniškai. Esame priešais kitoniškumą, kuris mus verčia rinktis ir pagrįsti, kodėl renkamės viena, o ne kita. Nebegalime užlipti ant tapis roulant, kad mus perneštų mechaniškai. Nebėra tokio tapis roulant, kaip galėjo būti praeityje, kai žmogui, gimusiam tam tikroje aplinkoje, tam tikroje šalyje, būdavo lengviau. Kad gyventume šiandien ir nebūtume pagauti sumaišties srovės, labiau nei bet kada reikia „aš“, ir tai mato kiekvienas iš mūsų.
„Aš ką tik atvykau – sako Sharon - į San Raffaele, pabaigusi bakalaurą Biccocca universitete; ir visa tai, kas man atrodė tvirta ir beveik savaime suprantama, dabar man taip valdingai pasirodo ir reikalauja pagrįstumo. Santykiai su mano kurso draugais, studentų atstovybė, maisto bankas, įvairių skrajučių dalijimas: gyvendama šia tikrove netikėtai atrandu tą metodą, kuriam šiuo laikotarpiu buvome ugdomi: vertinti. Kiekvienas momentas yra proga, verčianti klausti savęs „kodėl“ ir atrasti, kas yra ilgo kliūčių ruožo pabaigoje, t.y. kas mane išjudina. Man neužtenka būti gale, pradedu klausti visų tų klausimų, kuriuos turime užduoti kasdien, nuo kodėl noriu atvažiuoti anksti, kai laukiu autobuso ryte, į universitetą, iki klausti savęs: kas aš esu?“.
Visa tai leido suprasti, kaip iš mūsų pačių patirties, kurią išgyvename, vidaus, koks būtinas yra darbas, kuriam šitaip kviečiame šiuo metu, nuo vasaros iki dabar.
„Pirma reakcija po Equipe – sako Michele – buvo sunkumas priimti, kad trūkstamas ingredientas yra patirtis. Mane nustebino sprendimas iš pagrindų susidurti su dabarties sąmyšiu ir nuoboduliu, bet vaistai, t.y. patirtis, man atrodė per kartūs, net perdėti. Universiteto pradžia, pirmakursių sutikimas, egzaminai, buto pakeitimas, sprendimas dėl nukryžiuotojo, CUSL atakos man pradėjo suprasti, kad darbas, kurį mus verčia daryti Carron, nėra nauja kalba, kurią reikia išmokti, bet reali galimybė keistis. Nesu išmokytas nesustoti ties paviršiumi, leisti iškilti tiems nerimstantiems klausimams, kurie slepiasi ir susidrumsčia širdyje kiekvieną kartą susidūrus su realybe: kodėl? Ar man gana? Kas kuria šią tikrovę? Taip Paslapties išgyvenimas tapo dažnesnis dienai bėgant ir įvedė naują kvėpavimą“.
„Nes – kaip sako Andrea ir jo draugai iš Perudžios – be vertinimo mūsų gyvenimas atrodo vedamas atsitiktinumo“.
Todėl pati realybė mus priverčia. Carlo iš Statale mums pateikia scenarijų: „Per rugsėjo ir spalio mėnesius prie įėjimo į universiteto sekretoriatą stendų pirmakursiams labai padaugėjo, be mūsų stendo „El Point“, dar prisidėjo jaunųjų leninistų, kai kurių jaunųjų eksnarkomanų, renkančių pinigus Milano šunų prieglaudai, grupelė ekspertų, siūlančių greito įsiminimo kursus, galiausiai, homoseksualų stendas. Tikra mugė. Neįmanoma gyventi universiteto, dalyvauti stende, mokytis, susitikti žmones, eiti į paskaitas, neturint atspirties taško, nevertinant to, kas atsitinka. Priešais visa tai, kaip niekad anksčiau, atradau tiesos ir prasmės poreikį, kurį visi universitete išreiškia. Dažnai savęs paklausiu: o kaip aš atsakau? Ko iš tiesų reikia?“.
Jis nevaidina intelektualo, tai gyvenimas, gyvenimas, kuris iškyla, ir priešais iškylantį gyvenimą nebeužtenka kartoti dalykus kaip papūgai, kaip sako Maria Piera iš Aquila: „Kai įvyko žemės drebėjimas, man sugriuvo viskas ir supratau, kad dalykai, kuriuos maniau supratusi, visiškai nebuvo mano, kad kartojau dalykus tarsi papūga. Buvo teorija, bet nemokėjau pateikti nė vieno pavyzdžio iš patirties ir man atrodė, kad išmečiau metų metus Judėjime“.
Nereikia būti tokiems. Nukryžiuotųjų klausimas tam leido vėl iškilti daugeliui su dar didesniu aiškumu. „Tą Europos teismo sprendimo dieną buvau namie apsirgęs gripu, – sako Luka iš Romos – taigi turėjau labai daug laiko, kad išžiūrėčiau visas žinias per televiziją ir šitaip išklausyčiau politikų komentarus ir net debatus pokalbių šou; labai daug laiko, kad perskaityčiau naujienas visuose laikraščiuose internete, daug laiko, kad perskaityčiau didžių žurnalistų straipsnius. Norėjau išnaudoti tą didžiulę dozę laiko, kurį turėjau, kad visiškai išnagrinėčiau šią žinią ir susidaryčiau tikrą vertinimą. Pirmas dalykas, kurį pastebėjau, kad tas vertinimas netapo aiškesnis ir gilesnis proporcingai perskaitytų straipsnių skaičiui, išklausytų žinių valandoms. Vakare grįžta mano brolis ir klausia manęs: „Luka, ką pasakysi dėl nukryžiuotojo? Kokį susidarei vaizdą?“. O aš negalėjau nieko pasakyti. Viską sugėriau, bet pats nepasijudinau. Galėjau tik mechaniškai pakartoti kitų komentarus, bet to man visiškai nepakako, man atrodė, kad niekaip negaliu pasiekti atsakymo į klausimą, kuris mane slėgė, kai nukryžiuotasis buvo sumenkinamas iki mūsų tradicijos ar mūsų tapatybės ženklo, arba kad nukryžiuotasis nieko neįžeidžia. Tarsi niekad nepasiekti pačios klausimo šerdies, tokio lemiamo klausimo: kodėl verta palikti nukryžiuotąjį? T.y. ką man reiškia tas Žmogus, prikaltas prie kryžiaus. Šį klausimą galiu neštis savyje visas dienas, visiškai neskubėdamas ištraukti iš kišenėlės teisingą atsakymą. O tada nuostaba dėl skrajutės“.
Arba kaip sako Mikelė iš Leonardo: „Iššūkis, kurį mums meta skrajutė, kartu su klausimu, kurį pasirinkome kaip pavadinimą rekolekcijoms, iškeltą jos pabaigoje, skamba kaip stiprus ir nepanaikinamas antausis tam, kaip gyvenu visas savo dienas tokiu metu, kai mano gyvenimas universitete ir šeimoje, kasdienybėje atrodo atitolęs ir atskirtas nuo to, ko Kristus tikisi iš to paties gyvenimo, kad popieriaus lapas manęs taip atvirai klaustų: „Ar gali tu, Mikele, tikėti, tikrai tikėti Dievo Sūnaus dieviškumu?“. Tai nebuvo savaime suprantama, netgi galėjau ir toliau būti atitrūkęs kaip visada ir tęsti savo dienas, tarsi Kristus neturėtų įtakos, tuo labiau, kad kaip man anksčiau sakė, jokia tai problema. O vis dėlto klausimas atkeliavo, pažeidė tokią mano atitrūkimo poziciją, užėmė vietą mano širdyje ir prote, nes pastebėjau, kad širdį galima išblaškyti, bet ne apgauti. Negalima išrauti tų pirminių poreikių, su kuriais pradėjau dirbti šiais metais pirmakursių susitikimuose, nors ir būdamas antrakursis. Ir šitas popieriaus lapas – skrajutė – tikrai sutrypė tą mano išpuikimą. Kam kelti sau problemą dėl Kristaus fakto? Vis tiek aš iš judėjimo, todėl žinau, kad Jis yra, ir to man pakanka. O vis dėlto ne. Būtent iš šio teigimo, kad pakanka, vėliau ir atsiskleidė mano prisirišimo prie Kristaus menkumas. Dėl to, kad laikiau tai savaime suprantamu dalyku, nes pamažu bėgant laikui, Kristus išliko, bet mano gyvenime tai, ar Jis yra ar ne, nieko nekeitė.
Arba kaip sako studentai iš Bovisa dėl skrajutės apie nukryžiuotąjį: „Po to, kai padalinome skrajutes apie Europos teismo sprendimą dėl nukryžiuotojo, su keliais draugais susitikome pasidalinti, kokį vaizdą susidarėme darydami šį darbą. Jei pačios pirmos skrajutės eilutės iškelia problemą socialiniu požiūriu, su procentine dalimi italų, pasipiktinusių sprendimu, tai nuo antrųjų apsiverčia, iššūkis yra metamas asmeniškumo lygmenyje. „O kuo jūs mane laikote?“. Šis klausimas panaikina bet kokią galimybę susidurti su šia problema iš jos išsisukant, kaip prisitaikantiems ar teisingai protaujantiems žiūrovams. Dauguma iš mūsų labiau būtų linkę ginti pritvirtintą nukryžiuotąjį nepažvelgdami į Kristų, t.y. ginti mūsų krikščioniškus interesus, tačiau visiškai nepateikti mums lemiamo argumento: Kristus yra gyvas žmogus. Buvo galima patogiai prisijungti prie gausiausios frakcijos dėl vakarų kultūros gynimo, tačiau mums buvo pasiūlyta į tai pažvelgti, kad galėtume pasakyti: kas esame? Kad galėtume išreikšti, ką gyvenime turime brangiausio, kad pasakytume: kas mums yra Kristus?“.
Jei rimtai nepažūrėsime į visus šiuos klausimus, bet koks vaikėzas mus sugėdins.
Kaip sako Matilde: „Paskutinį kartą, kai nuėjau į karitatyvą, prieš kelias savaites, padėjau arabui vaikinukui mokytis Prancūzijos revoliucijos ryšį su Italija. Ir vieną kartą tas vaikinas manęs paklausė, ar Popiežius yra mūsų Dievas. Atsidūriau tokioje keistoje situacijoje, turėjau išaiškinti nuo pat pradžių savo religiją. Aš net pabandžiau kalbėti apie Jėzaus gyvenimą, kad paaiškinčiau Eucharistiją, niekada nebuvo taip sunku išdėstyti problemą, bet bekalbėdama norėjau nutilti, nes skverbėsi abejonė, kad tai netikra, arba kad sakau absurdiškus dalykus, abejonė, kurią persekiojo įkyrūs vaikino klausimai: „Kaip tai nužengė į pragarus? Kodėl sakai, kad apaštalai to neišsigalvojo? Kodėl juo sekė? Kaip gali tapti kūnu duonos gabalas?“.
Tai parodo, draugai, kaip sako Guido iš Bicocca: „kad klausimas, kuris diktuoja pavadinimą rekolekcijoms, šiuo laikotarpiu tampa ne toks retoriškas, vis mažiau retoriškas. Darbas Bendruomenės Mokykloje, kurį atlikome vasarą, grįžimas į universitetą mums padeda suprasti, kad tikėjimas ir tai, kas iš jo seka, mums visiškai nėra savaime suprantamas, garantuotas mūsų priklausymo judėjimui. Tai pastebime žiūrėdami į save veikiančius kiekvieną dieną, ir dažnai pamatome, kad elgiamės kaip visi, priešais asmenines provokacijas, tokias kaip mokslas, santykiai, buvimas universitete, arba priešais tai, kas susiję su visa mūsų tauta, kaip sprendimas dėl nukryžiuotojo. Mums atrodo, kad autentiškumo trūkumas kyla iš to, kad atitolstame nuo vertinimo, kad nesame įpratę iškart lyginti to, kas atsitinka priešais mūsų akis, su poreikiais, kurie mus sudaro. Kartais mūsų priklausymas, rodos, nedaro jokios įtakos tam, kaip išgyvename tikrovę. Nepatogumas, apie kurį kalba skrajutė, nėra toks tolimas, kaip tik už formalios išorės (būtent, užlipti ant tapis roulant) slepiasi kartais visiškai mūsų pačių sprendimas, pagal kokį kriterijų turime žiūrėti į gyvenimą, t.y. priimame kriterijų mums primestą valdžios. Vis dėlto toks elgesys parodo savo nepakankamumą per tą nepatogumą, kuri jaučiame ir kuris dažnai mums tampa galimybe pradėti iš naujo“.
„Priešais šį pavadinimą – sako Džiakomo – negalėjau išvengti pasiprišinimo temai jausmo: „kaip tai, jau beveik metus dirbame su tuo, kas yra tikėjimas, kaip jis gimsta, ir vėl manęs klausi, ar šių dienų europietis, aš, gali tikėti Jėzaus Kristaus dieviškumu? Ar neužtenka atsakyti vieną kartą visiems laikams „taip“? Ko dar manęs prašai? Vis dėlto suvokiu tai, kad už tokio pasipriešinimo slepiasi nenoras, kad būčiau dar karta paklaustas asmeniškai, aš dabar to klausimo. Tarsi kratytis žvilgsnio to, kuris tavęs klausia: kuo tu tiki? Nurodyti jau pateiktą atsakymą, jau patvirtintą, reiškia neatsakyti“.
Kiekvienas iš mūsų gali atpažinti save viename ar kitame mūsų draugų liudijime, kur kuo aiškiausiai iškyla poreikis, kurį visi jaučiame, neatidėliotinumas, kurį turime viduje, troškimas, ilgesys, kurį jaučiame priešais poreikį gyventi, ir tai mums rodo, kaip stipriai šių dienų tema iškyla mumyse.
„Mes esame kartu - kaip sako Frančesko – kaip žmonės, kurie rimtai žiūri į savo gyvenimą, taip pat ir į savo sunkumus“.
Mums nereikia jų slėpti, viso to nebijome, galime žiūrėti tiesiai į juos, nes nesame vieni, todėl galime paversti šitą troškimą, šitą poreikį šauksmu: ateik, Viešpatie Jėzau! Ateik, kad duotum mums tą pilnatvę, tą sugebėjimą dalyvauti realybėje ir nebūti parblokštiems viso to, ką matome priešais savo akis. Esame kartu, draugai, kad pažvelgtume tiesiai į šitai, prašykime Kristaus, kas Jis taptų toks artimas šiomis dienomis kiekvienam iš mūsų, kad galėtume Jį atpažinti ir išvykti su dar didesniu sąmoningumu, dar įžvalgesne sąmone dėl Jo Esaties, todėl ir dėl jo pergalės, ir kad kiekviename iš mūsų rastų tą nuolankumą, tą širdies atvirumą, tą paprastumą, kurio Jam reikia, kad galėtų įeiti į mūsų gyvenimą ir jį išgelbėti. Nes tikrasis herojus, kaip mums vis primindavo kun. Giussani, tikrasis herojus yra elgeta: „Žmogaus širdies maldaujantis Kristus ir žmogaus širdis, maldaujanti Kristaus“. Tokiam Kristui, kuris ateis tarp mūsų, maldaujantis mūsų širdies, gali atsakyti tik tas, kuris maldauja Kristaus širdies.
