Perversmingas ir stebinantis būdas gyventi įprastus dalykus
Rimini 2005m. gruodžio 2–4
Julián Carrón
„Amžinoji mūsų būties paslaptis“
Turbūt mažai kas mums padeda tuoj pat nuspėti, kas yra ta „amžinoji mūsų būties paslaptis“, kaip Leopardis vadino kiekvieno iš mūsų „aš“, taip kaip klausytis dainos, dainos grožio, kuris sujaudina visų mūsų širdis, kuris sudrebina, leidžia pajusti tą neišreiškiamą ir totalią vibraciją, apie kurią kalbėjo don Giussani. Pasakiau jo brangaus draugo Leopardžio žodžiais „jausmo taurumas“. Kaip mes sugebame susijaudinti! Kaip mes sugebame virpėti dalykų akivaizdoje, mylimo žmogaus akivaizdoje kai išsiblaškymas neina viršiau. Tai lyg pirmas ženklas, kad mes savyje jaučiame tą „paslaptį“. Pirmasis punktas, kurį norėjau pasakyti pasitelkdamas šią Leopardžio frazę: „amžinoji mūsų būties paslaptis“, yra būtent šis.
Rekolekcijų pavadinimui paėmėme žinomą Dantės frazę: „Kiekvienas neaiškiai numano gėrį/, kuriame nurimsta siela, ir jo trokšta;/ dėl to kiekvienas stengiasi jį pasiekti“. Kiekvienas iš mūsų neaiškiai ieško kažko, gėrio: žinome, kad tai gėris, bet nemokame jo apibrėžti. Dėl to Dantė, toks sąmoningas dėl mūsų žmogiškosios būsenos, prideda žodį „neaiškiai“. Tačiau kažką Dantė žino: kad tas gėris, kurio kiekvienas iš mūsų ieško, yra gėris, „kuriame nurimsta siela“. Nepaisant viso to neaiškumo, neieškome bet ko, ieškome gėrio, kažko, kame nusiramina mūsų siela. O protas sako: dėl to „kiekvienas stengiasi jį pasiekti“, visi mes „stengiamės jį“ pasiekti“.
Tai yra Dantės genialumo didingumas, išreikšti tokiu būdu, taip gražiai tai, kas nutinka visiems mums. Visi mes galime pamatyti savo gyvenime, ar yra būtent taip: tu, aš, trokštame gėrio, kažko, kame galime rasti savo sielos ramybę, pilnatvę ir širdies išsipildymą. Dėl to, kaip ir visi „stengiamės“ jo ieškoti, jį pasiekti, ir gyvenimas tampa nuotykiu. Gyvenimas yra nuotykis, nes jis yra to gėrio, kuriame mūsų siela nurimsta, paieška. Jei žmogus apsiribos gyvenimu pasislėpus, tai niekada neatitiks to nuotykio, į kurį esame visi pastūmėti savosios būties.
Kokios yra priemonės, kurias mes turime šiame nuotykyje? Iš vienos pusės tai, kas realu, realybė: gėris, kurio mes ieškome yra realus gėris, gėris, kažkas realaus, galintis nuraminti sielą. Dėl to, ženkime į realybę su šiuo troškimu, ieškodami visame tame, ką sutinkame, visame, kas pasirodo „aš“ horizonte, kažko, kas gali atsakyti į šį troškimą, į tą ieškojimą, kuriuo mes esame. Bet prigimtis mums suteikė antrąją priemonę – širdį, kad atrastume gėrį: tavo širdis, tas tiesos, grožio troškimas yra vertinimo kriterijus. Dėl to, nors ir neaiškiai, žinome, kad ieškome kažko, kas turi nuraminti sielą. Aš visada būsiu dėkingas don Giussani už tai, kad padėjo man tai suvokti. Aš taip pat ieškojau, neaiškiai, bet niekas nepadėjo man suvokti, kad savo rankose turėjau priemonę t.y. patirtį; patirtis leido man jausti dalykus, bet kad išgyventum tikrą patirtį, nepakako jausti dalykus, reikėjo duoti įvertinimą lyginant viską su širdimi. Būtent tai mane pastūmėjo į gyvenimo nuotykį, tai man leido gyvenime eiti žmogiškuoju keliu. Visada būsiu dėkingas don Giussani už tai. Tai galime daryti visi, kaip tai paliudija daugelis jūsų indėlių. Kiekvienas iš mūsų leidžiasi į gyvenimo nuotykį ieškodamas gėrio ir nuolat lygina su širdimi.
„Aš suvokiu, - sako vienas jūsų, Filippo, - jog man pasisekė. Tiesa tokia, kad aš niekada neturėjau triūsti tam, jog ką nors gyvenime turėčiau; ko beprašydavau savo tėvų, visada gaudavau. Tačiau ko man trūko? Kas buvo ta bauginanti tuštuma, kurią jaučiau prieš eidamas miegoti vakare? Visgi viską turėjau, ir tai ne vien tik kalbos. Tai buvo troškimas, kurį mes visi turime ir kuris mus visus, tiek suaugusius, tiek universiteto pirmakursius, apjungia. Nes aš visada turėjau poreikį būti laimingu, ir tai, ko man niekada nepavyko suprasti buvo tas „dėl kokios priežasties aš savo didžiuliame turte niekada nesugebu tokiu būti“. Arba geriau pasakius, nesupratau kaip galima rasti ilgalaikę laimę. Sakydavau savo draugams: „Jei vieną vakarą, diskotekoje, begeriant ir bedarant kartu visokias kvailystes, aš jūsų paklausčiau, ar esate laimingi tuo, ką dabar darome, dauguma jūsų atsakytumėte, kad taip. Bet jei sekančią dieną, praėjus girtumui, aš jums užduočiau tą patį klausimą, nežinau kiek ilgai jūs galėtumėte meluoti sau patiems. Jei jums įdomu, aš dvidešimt metų apsimetinėjau. Tačiau galiausiai supratau, kad galime pasislėpti nuo visko, bet ne nuo savo širdies ir ne nuo laimės troškimo, kurį joje nešiojame“. Ir tik pagalvok, toliau tęsia, kad ieškojau laimės visur, visuose žmonėse ir dalykuose [ieškome laimės visuose žmonėse ir dalykuose, realybėje]. Priėjau iki to, kad išvažiavau iš namų, dvejiems metams maždaug, toli nuo šeimos tam, kad būčiau laimingas, nes galvojau, kad jie kliudė mano laisvei ir tik mano laisvė galėjo padaryti mane laimingu. Bet ir tą kartą suklydau“. Štai vertinimas: „Suklydau“. Kodėl jis suklydo? Nes jis taip nusprendė? Ne, nes tai, ką jis rado nenuramino sielos. Dėl to jis suklydo.
Kitas man rašo: „Nesijaučiu gerai. Didžiausia problema yra nepasitenkinimas, bet jis neatsiranda iš atsitiktinės ar išorinės problemos, tai ne draugų, ar dalykų trūkumas: dalykuose trūksta tikėjimo. Pradedu daryti daug dalykų, juos tęsiu ir moku juos gerai atlikti; mane įvertina ir gerbia už tai, ką darau, už tai koks esu, bet po kažkiek laiko, daugiau mažiau ilgo, prarandu susidomėjimą tuo, ką darau. Negana to, tai kažkas gilesnio, nes man gali būti netgi linksma tai, ką aš darau, bet netrukus man to nebepakanka. Ir tai nutiko su visomis mano išgyventoms patirtimis: studijos, darbas, politika. Visose šiose srityse man sekasi“. Štai problema: kai žmogui sekasi, ne tada kai jam nesiseka; kai žmogui sekasi ir to nepakanka! „Galėjau dirbti mokslininku, turiu patenkinamą darbą, partijoje mane gerbia ir manęs klauso, prašo manęs likti, ir visi šie dalykai man patinka, bet jie taip pat ir stipriai nuvilia. Apskritai trūksta tikėjimo, tai kažkas panašaus į vidinį nihilizmą, tuštumą, kuri gali būti retkarčiais numalšinta to, ką darau. Bet to nepakanka. Yra tuštuma, kurią sugebu kartais numalšinti aistra ir valios jėga, bet to nepakanka. Ir tai sukelia manyje didžiulį pyktį“.
Jei nesuprantame tos „mūsų būties paslapties“ to rezultatas yra šis pyktis su savim pačiais. Todėl yra normalu, kad šios patirties, kurią kiekvienas iš mūsų išgyvename, akivaizdoje iškyla klausimas, kurį sau uždavė Leopardis: „O aš, kas esu?“. Jis, Leopardis, gerai žinojo šią dramą, žinojo apie tą „mūsų būties paslaptį“, apie kurią kalbą: „negalėjimas pasitenkinti nei vienu žemišku dalyku, nei, tiesiogiai pasakius, visa žeme; žvelgti į neišmatuojamą erdvę, pasaulių skaičių ir jų nuostabų didumą ir atrasti, kad visko yra per mažai ir viskas yra maža prieš tavosios širdies galimybes; įsivaizduoti begalinį skaičių pasaulį ir begalinę visatą ir jausti, kad mūsų ir troškimas yra dar didesni už sukurtąją visatą; ir visada kaltinti dalykus dėl jų nepakankamumo ir menkystės, bei kentėti dėl trūkumo ir tuštybės, taigi ir dėl nuobodulio, – visa tai man atrodo didžiausias didingumo ir kilnumo ženklas, matomas žmogiškoje prigimtyje“. Tai yra mūsų būties didingumas. Nedaugelis sugeba išreikšti tą paslaptį tokiu stulbinančiu būdu kaip Leopardis. Mūsų didingumas yra tai, jog šis troškimas yra dar didesnis nei visata, didesnis už visatą. Būtent dėl to mūsų troškimo didumo galime kaltinti dalykus dėl jų nepakankamumo ir jų menkumo, tad galime „kentėti dėl trūkumo ir tuštumo, taigi ir dėl nuobodulio“.
Tačiau šio „aš“ didingumo akivaizdoje, žmogus išlieka pasimetęs. Daugel kartų mes liekame pasimetę šio mūsų jausmo taurumo akivaizdoje; daugel kartų žmogus klausia savęs, ar tiesa tai ką sako Leopardis kalbėdamas apie nepasitenkinimą kaip apie didžiausią didingumo ženklą. „Aš – dar kartą rašo anas mūsų draugas – klausiu savęs, ar šis mano nepasitenkinimas yra gerai ar blogai“. Lyg jaustum šiurpulį šio mūsų troškimo akivaizdoje; tuo pat metu esame išsigandę, bijome; kadangi gerai nesuprantame, pagunda, kuri mums atrodo lyg išmintingumas, yra pasitenkinti. Būtent taip padarė senovės žmonės, taipogi ir jie, vargšeliai, nesuprasdami šios situacijos. Ciceronas sakė: „Finibus naturae contentus“ reikia pasiduoti savo prigimties ribotumui, pasitenkinti. Ir kaipgi likti savo ribotume? Reikia pasiduoti, kartoja senovės išmintis, pasiduoti neišvengiamybei tam, kad išvengtum nusivylimo. Turime atsisakyti visų bandymų tikėti, jog yra tas gėris, kuriame nurimsta siela. Taigi puoselėkime savo mažąjį sodelį, nes, kaip sakė Eschilas, „nei vienas mirtingasis neturi žadinti minčių, kurios viršija jo mirtingąją būseną“.
Tai, kad mes tokie riboti, tokie maži trokštame tiek daug yra kažkas, kas mus sukrečia. Tačiau ir senovės žmonės šiuose bandymuose pastoviai pastebėdavo, kad „pagunda“ visada atgimsta: pagunda trokšti daugiau nuolat pabusdavo. Ir kaip ji gali nepabusti realybės grožio akivaizdoje arba matant mylimo žmogaus veidą? Realybė nuolat žadina mūsų totalumo troškimą. Žmogus negali liautis nuolat trokšti „visko“. Tačiau po kiekvieno bandymo lieka iš naujo nusivylęs. Liūdna patirtis. Claudel tai vadino „didžiąja pagoniška melancholija“. Sutrikę: „Nežinojo ko ieškojo, arba kaip to ieškoti. Jie nemokėjo atrasti tikrosios šio nerimo, troškimo ženklo prasmės, įdėtos tolimiausiose žmogiškumo gilumose. Ir kai jiems nepavykdavo jo patenkinti, jis juos versdavo sutrikti, juos paklaidindavo“. Krikščionys, po to kai atrado Paslaptį, sugeba genialiu būdu tai pasakyti, kaip, pavyzdžiui, Šv. Klementinas: „Pagonys nepažinodami Žodžio tapusio kūnu, per kurį atliekami žinojimo, kas esme ir kaip atrasti atsakymą, stebuklai, nepažinodami gyvenimo Žodžio, negirdėję kviečiančių jo lyros garsų, nepažinojo savęs pačių“. Jie vienas kito nesuprato. Būtent taip nutinka ir šiandiena: daugelis mūsų šiandienos žmonių nepažinodami Žodžio tapusio kūnu, arba jį atmesdami, grįžta (tai žiauru) prie tų pačių, identiškų, išraiškų kaip ir tie, kurie gyveno dar prieš Kristų. Pažiūrėkite, ką sako Ingmar Bergman filme „Fani ir Aleksandras“: „Neatėjome į pasaulį tam, kad atskleistume jo paslaptis“; mes nesugebame atsakyti į didžiąsias dvejones, į didžiuosius klausimus, kuriuos mes turime, turime pasitenkinti: „Reikia džiaugtis mūsų mažu pasauliu: geru valgiu, mielomis šypsenomis, žydinčiais medžiais, nuostabiais šokiais“. Viskas apribojama iki to, iki pasitenkinimo tuo.
Dažnai ir mums taip nutinka, nes, kaip sakė Rilkė, „viskas sutartinai tyli apie mus, lyg nutylima negarbė, gal būt taip lyg nutylima neišreiškiama viltis“. Mums tarsi gėda prisipažinti sau patiems šį pilnatvės troškimą tame kontekste, kuriame esame pašaukti gyventi, kur viskas sutartinai nori jį nutildyti. Išreikšti visą širdies troškimą nėra nei politiškai, nei socialiai derama. Dėl to, deja, ir mes dažnai esame to bendrininkais ir stengiamės jį nutildyti, nusispjaudami į save pačius. Bet drama visada iškyla, prasideda iš naujo, nes tai yra mūsų prigimtyje, priklauso mūsų prigimčiai. Dėl to, tęsia mūsų draugas, „manoji aistra ir mano širdies troškimas buvo visada stipresni už manąjį nihilizmą“. Troškimas visada iškyla. Kodėl? Kodėl mes tokie? Kodėl tiek daug trokštame? „Tai, sakė don Giussani, kas padaro žmogaus širdies troškimus tokius begalinius yra faktas, kad žmogus negali savęs visiškai apriboti [kaip dabar visi stengiasi mums pasakyti] iki į prieš jį ėjusius biologinius, cheminius ir fizinius faktorius [mes tuo nesame, negalime savęs apriboti iki to]; žmogus negimsta, toks koks jis yra, iš savo tėvo ir motinos, [dėl to juo negalima manipuliuoti], nes turi kai ką savyje, kas gimsta tiesiogiai iš Dievo“, iš būties paslapties, kuri nuolat mus kviečia, kuri nuolat mus žadina, ir įeina į visus mūsų materialius poreikius apspręsdama tą alkį ir troškulį, kurių nei vienas materialus dalykas nesugeba numalšinti. Mūsų troškimas visada iškyla. Dėkui Dievui, nes tai sukliudo kitiems iš mūsų šaipytis. Visų tų, kurie mums sako: „Laimė yra tai, laimė yra anai“ akivaizdoje mes turime vertinimo kriterijų - mus! Dėl to tvirtinti tą troškimą, šio troškimo didingumą, reiškia tvirtinti savo žmogiškąjį didingumą, neleisti nei vienam šaipytis iš mūsų, net sau patiems. Ne mes sprendžiame ko trokšti. Neaiškiai ieškome gėrio, kuriame nurimsta siela: tai mūsų prigimtis.
Tačiau kaip matome, vieniems mums nepavyksta identifikuoti to gėrio, nors jo ir trokštame, ir dėl to dažnai mumyse ir aplink mus karaliauja neaiškumas. Religinis jausmas, ta žmogaus paslaptis, sakė don Giussani, yra trapi, „ji neaiški, apsiblaususi, ji - didžiulė painiava“. Mes esame šioje didelėje painiavoje. Bet kažkas aiškaus išlieka: mūsų troškulys. Simone Weil tai puikiai pasako: ieškome Dievo kaip vaikas, kuris nežino, ar duonos yra, bet šaukia esąs alkanas: pavojus slypi ne tame fakte, jog siela dvejoja, yra duona ar jos nėra, bet tame, kad melagingai įsitikiname nesą alkani. Gali save įtikinti tik meluodamas, nes realybė savo alkiu ne tiki, bet yra dėl jo tikra. Dėl to tas, kuris nepasiduoda tai melagystei, ir pripažįsta savo alkį, negali nešaukti, kaip visais laikais šaukė žmonija nuo pirmųjų senųjų raštų fragmentų: „O tėve Dzeusai, atsiųsk mums pasikeitimo stebuklą“, padaryk kažką, kad mums pavyktų surasti tą gėrį, kurio neaiškiai ieškome.
