Ar mes tikri, kad tikrovė visada yra pozityvi?
Įvadas – Julián Carrón. Balandžio 20 d.
Kokius jausmus sau bejaustume šį vakarą, kaip čia važiuodami besuvoktume, kas mums vyksta, Dievas mums dovanoja šitokį gestą – mūsų Rekolekcijas – kad per faktą pateiktų atsakymą mūsų gyvenimui, tarsi vertinimą, nuo kurio galėtume atsispirti ir eiti toliau, kur bebūtume.
Prašykime pradėdami šį savo gestą, kad tas vienintelis, galintis atverti mūsų širdį, ją atlapotų malonei, kuri mums bus suteikta šiomis dienomis, Kristaus Dvasia.
ATEIK, ŠVENTOJI DVASIA
Sveiki visi čia esantys ir visi jūsų draugai, prisijungę prie mūsų iš įvairių šalių, taip pat visi tie, kurie stebės Rekolekcijų įrašą artimiausiomis savaitėmis.
Tikrovės pozityvumo tvirtinimas visiems mums metė iššūkį; skirtingos reakcijos atskleidė mūsų silpnumą, parodantį, kokią įtaką mums daro vyraujantis mentalitetas: tam, kaip suprantame tikrovę ir save pačius, yra būdinga baisi, pražūtinga abejonė dėl gyvenimo pagrindo ir likimo, dėl visko. Kiek kartų girdėjome kartojant: „Ar mes tikri, kad tikrovė visada yra pozityvi? Kaip galime taip sakyti priešais viską, kas įvyksta? Ar gyvenimo dramos akivaizdoje yra kas nors, kas atlaikytų?“. Po pirmu gražių kalbų ir daugybės veiklų (kurių vis dėlto imamės) sluoksniu paslapčia mus lydi šitoks negatyvumas, iškylantis į paviršių tuomet, kai prispaudžia sunkumai bei prieštaravimai. Po daugiau ar mažiau pergalinga išore slepiasi sąmyšis. Kaip sakė vienas iš mūsų: „Kartais jaučiu tokį nepatogumą: mūsų veiksmai pilni triumfavimo, kuris mus atitraukia nuo egzistavimo be vilties tragiškumo“.
Šitoks šešėlis, krintantis ant tikrojo pozityvumo, ant tikrovės pagrindo, nėra ekspertams ar specialistams skirta problema, tai susiję su mumis visais ir turi tiesioginę pasekmę: „aš“ netvirtumas. „Paskutiniu metu, - pasakė vienas iš jūsų, - man teko susitikti žmonių, kurie tokiomis nestabilumo sąlygomis, kuriomis gyvename, leido pasirodyti žmogiškam silpnumui. Per visus šiuos santykius iškyla klausimas: kas man suteikia tvirtumą?“.
Šis klausimas gali būti dar dramatiškesnis, kaip rodo šis laiškas: „Brangus Julián, norėjau papasakoti, kas šį mėnesį, susidūrus su mano draugės liga, vis aiškiau pasirodo mano gyvenime. Pradėsiu nuo aspekto, kuris iškart man sukėlė didžiulį pasipiktinimą, kurio visiškai nenorėjau išgyventi, tačiau vėliau jis pamažu tapo atspirties tašku siekiant tiesos, netgi, sakyčiau, yra vienintelis taškas, nuo kurio galiu pradėti tikrai gyventi. Turėdamas omeny viską, kas man vyko, supratau, kad daugybė dalykų, kuriuos girdėjau per šiuos metus ir kuriuose nuoširdžiai atpažinau tikrumą ir atitikimą man, ir kuriuos dažnai kartojau kitiems, nebuvo įgavę tokio tvirtumo, kad išliktų ir priešais visa tai, kas vyko. Supratau tai labai aiškiai vieną iš pirmųjų dienų, kai nuėjau į ligoninę aplankyti savo draugės. Staiga suvokiau, kad matant ją tokios būsenos, man iškilo tie patys klausimai, kaip Eluanos tėvui, be atsakymo. Ką galiu pasakyti, žvelgdamas į jos komą? Nebūtų geriau numirti? Kas yra „aš“ slėpinys? Šie kylantys klausimai mane gąsdino. Daug kas aplink mane prašė stebuklo, tačiau manyje ši problema palietė tokį tašką, kurio net pagijimo stebuklas nebūtų išsprendęs. Ir aš sakiau: „Noriu, kad pasveiktų“, bet man reikia daugiau, nes jei pasveiks, vis tiek anksčiau ar vėliau bus iš manęs atimta, o aš būsiu atimtas iš jos ir iš kitų. Kas gali išgelbėti visą ją ir visą mane? Kas išgelbės viską? Mane piktino ir gąsdino toks mano žmogiškumas, kuris buvo visiškai kitoks nei tai, kaip įsivaizdavau, koks turėčiau būti panašiomis aplinkybėmis, nebuvau sujaudintas, bet šaltas, nebylus priešais tai, kas atsitiko. Pasimatė, koks mano „aš“ yra netvirtas, o aš nenorėjau to matyti. Taip begėdiškai pasirodė visa mano nesugebėjimo žaizda, visas mano vargingumas ir nepajėgumas būti tikru. Neįveikiama disproporcija. Kančia, nes neįmanoma būti tikram, nė akimirkos iš tikrųjų neišgyventi tikrovės – štai mano tikrasis žmogiškumas. Šiaip suvoki, kad poreikis, absoliutus poreikis yra tavo šaknys, jis neatsiranda po kelių nueitų žingsnių. Tuomet būtent tas žmogiškumas, kurio nenorėjau matyti, tapo durimis į tikrą realybės išgyvenimą. Man svarbu papasakoti tai, ką tau parašiau, nes suprantu, kad didelis darbas, kurio iš manęs prašoma, yra sutikti kovoti, kad nuolat atgaučiau savo autentišką žmogiškumą, ir tai tikrai neįvyksta automatiškai, atvirkščiai, sunku išlikti tame kelyje, kurį mums nurodai“.
Šis laiškas išreiškia, koks didelis iššūkis yra teigti, kad tikrovė yra pozityvi. Nepakaktų net išgijimo stebuklo, kuriuo kartais bandome pasitenkinti, kad nematytume tikrosios problemos. „Noriu, kad pasveiktų, bet man reikia daugiau: kas gali išgelbėti visą ją ir visą mane? Kas išgelbės viską?“. Tikriau sakant: ar yra Kažkas, kas išgelbsti viską nuo pragaišties? Jis nujaučia, kad atsakymas susijęs su tikrojo žmogiškumo susigrąžinimu. Nuostabu, kad tai tarp mūsų taip aiškiai iškilo, nes įvardija esminį mūsų kultūros bruožą, kuris į mus prasiskverbia daug labiau, nei manome. Koks tas mūsų kultūros bruožas?
Mums ir vėl padeda kun. Giussani. 1994 metais duodamas interviu žurnalui 30 Giorni kun. Giussani nurodė nihilizmą kaip siaubingą moderniosios kultūros bruožą, ypač dabar visų priimtą, tapusį vyraujančiu mentalitetu. Nihilizmas, turintis senas šaknis, vis labiau užvaldo pasaulį, pradedant nuo XVII ir XVIII amžiaus pasipriešinimo, netgi dar anksčiau, nuo paties protestantizmo, iki pat šių dienų. Jei būtent tai yra išskirtinis modernaus mentaliteto bruožas, turime suprasti, - mus perspėja kun. Giussani, - kad kova tuomet vyksta ne su skepticizmu, bet būtent su nihilizmu. Kodėl mes iki to priėjome? Kur to nihilizmo ištakos? Nihilizmas, - tęsia kun. Giussani, - yra pirmiausia neišvengiama pasekmė to antropocentrinio mąstymo, kuris leidžia manyti, kad žmogus gali išsigelbėti pats. Ir mes taip mąstome. Ir kaip to simbolį, - sakė, - visuomet jaunimui aiškinu Montale eilėraštį: „Gal vieną rytą krūptelsi žingsniuodamas stikliniame ore iš siaubo, atgal pasuksi galvą ir regėsi įvykusį stebuklą: kad už tavęs – vien dykros plyti tuščios graudžios, kad tuštumos negyvos niūriai stūkso. Paskui lyg ekrane įsižiebę sušvis sumaištingai: kalvos medžiai namai – vylingi ryškūs miražai. Bet bus per vėlu; eisiu tylus, su abejinga minia, nusinešiu paslaptį tą neatsigręždamas“. Už tavęs – vien dykros plyti tuščios graudžios, tuštumos negyvos niūriai stūkso. Montale eilėraštis sako tai, ką mes visi, sąmoningi, suaugę žmonės, gerai suprantame ir nuolatos patvirtiname: dalykų esmė nėra jie patys, jie atskleidžia savo laikinumą, o toks svaiginantis dalykų išorės laikinumo suvokimas išsirutulioja į pasidavimą ir apgaulingą neigimą – pagundą manyti, kad viskas yra vien iliuzija ir niekas. Jei Dievas yra viskas, vadinasi, daiktai, kuriuos turi, žmonės, su kuriais gyveni, arba yra niekas (nihilizmas), arba yra neaiški Būties dalis, Dievo dalis (panteizmas). Taigi, arba nihilizmas, arba panteizmas. Šios dvi pozicijos šiandien yra galutinis atsakymas, kuriam visi nusileidžia ir į kurį visi įsitveria, neturėdami aiškios ir tvirtos atramos.
Kodėl? Kodėl trūksta tos aiškios ir tvirtos atramos ir visi nusileidžiame šitam nihilizmui ar panteizmui? Nes labai dažnai mūsų religinis jausmas, - kaip vėl sako kun. Giussani, - yra greičiau sentimentalus, o ne įsitraukęs į darbą. Tačiau kun. Giussani iš to padaro įspūdingą išvadą. Kai neatliekamas darbas, kuris suteikia tą tvirtą ir aiškią atramą, kur bandome rasti išeitį? Tarp nihilizmo ir panteizmo yra bendra tai, kad abu pasitiki valdžia. Valdžia laikoma vienintele tvarkos forma ir šaltiniu, vienintele galimybe išvengti chaoso. Jau Liuteris suprato: kadangi visi žmonės yra blogi, geriau, kad kažkas vadovautų. Kodėl pasitiki valdžia? Būtent tai ir domina. Nes žmogus, sumenkindamas save iki nieko, nesuvokdamas pagrindo arba būdamas vien tik visko dalimi, žmogus neturi autentiško tvirtumo. Štai kokia yra kraštutinė nihilizmo ar panteizmo pasekmė: sunaikinamas mūsų „aš“. „Nihilizmas, - sako, - nebūtinai mato pasaulį kaip pelenus ir nebūtį, bet sumenkina iki pelenų ir nieko „aš“. O tą sumenkinimą mes jaučiame kaip savo netvirtumą, nesugebėjimą išgyventi tikrovės, todėl susidūrus su tam tikromis aplinkybėmis ar gyvenimo akimirkomis, mus apima siaubas.
Todėl kun. Giussani mums sako: iš šios situacijos, iš tokio akivaizdaus „aš“ sumenkinimo, kurį ir patys dažnai atliekame, galime išeiti tik imdamiesi darbo, kuris leistų susigrąžinti savo autentišką žmogiškumą, t.y. kuris mums leistų suprasti, kur glūdi tikrasis mūsų „aš“ tvirtumas. Reikia, kad žmogus, nė vienas iš mūsų nesileistų sumenkinamas iki racionalistinio pozityvizmo, kuris veda į nihilizmą ar į panteizmą, nes nihilizmas yra racionalizmo, susiaurinančio ženklą iki regimybės, bei dusinančio pozityvizmo, atkertančio tikrovę nuo kito, kurį ji nurodo, ir įspraudžiančio ją į savo rėmus, padarinys. Todėl tvirtinimas, kad tikrovė yra pozityvi, buvo iššūkis visiems, nes provokavo mūsų racionalizmą, polinkį naudoti protą tarsi visko matą (juk taip galvojame), ir išryškino mūsų priešinimąsi (esame kaip visi) pripažinti Paslaptį kaip tikrovės dalį. Įprastas pozityvizmas, kuris mus sąlygoja, lieka nepastebimas, beveik nesąmoningas tol, kol dramatiška situacija mums atskleidžia visą jo galią.
Kas tuomet yra ta tvirta ir aiški atrama, kuri išlieka tokioje situacijoje? Ką galima padaryti? Kokiu keliu galime pasukti, kad nepriklausytume nuo aplinkybių, visada baimindamiesi nebūties? Įdomu palyginti kun. Giussani siūlomą atsakymą su tuo, kaip dažnai elgiamės mes. Kai kurie bandė atsakyti iš sielos gelmių iškylančiam nihilizmui kreipdamiesi į Kristų, tačiau tai nekeitė vertinimo esmės: „tikrovė yra ir lieka negatyvi, bet mes turime vaistą, kompensaciją – Kristų“. Iš vienos pusės, ir toliau tvirtinome būties neigiamumą (matome tikrovę kaip visi), iš kitos – šaukėmės tikėjimo (išlieka šis atskyrimas), tačiau gyvenimo, mirties, tikrovės suvokimas nepasikeitė, tiesiog buvo šventeiviškai pridengtas.
Giussani neina šituo keliu. Nihilizmas reiškia ribotai naudoti protą, lygiai taip pat vėliau gali būti pritaikytas Kristui. Dažnai klausiame „kodėl reikia sakyti Kristus?“, susidūrę su tam tikrais dalykais, tam tikrais faktais. Taigi, kai atsiranda nauja problema, jis ir vėl iškyla, lygiai taip pat pasirodo ir priešais Kristų. Čia kelio nesutrumpinsi, draugai.
Tuomet ko reikia, kad atsakytume tokioje situacijoje, kad atrastume tą tvirtą ir aiškią atramą, kurios mums reikia, kad išgyventume tikrovę kaip žmonės, kad atrastume tvirtumą, kuris neleistų aplinkybėms, krizei, kitų nuomonėms mūsų praryti?
Kun. Giussani mums ir vėl ateina į pagalbą:
1) „Užslėpta nihilistinės pozicijos apgaulė yra akivaizdybės neigimas, faktas, kad negalima sakyti, jog viskas yra niekas, kad mano gyvenime nebuvo nieko, paskutinis žodis yra niekas, kai iš tiesų dalykai yra“. Taigi, iš vienos pusės, reikia iš naujo aptikti akivaizdybę, kurią pateikia tikrovė, kuri yra tikrovė, ir dėl to negali būti priskirta ir laikoma nieku. O kokia ta „akivaizdybė, kurią pateikia tikrovė, kuri yra tikrovė“? Kad „tikrovė savo buvimu, tikrovė tokia, kokia atsiskleidžia patirtyje, t.y. kokia atsiskleidžia žmogaus protui, kaip ji atsiranda ir iš ko sudaryta? Žmogui atsiskleidžianti tikrovė yra sukurta Dievo, „iš“ Dievo, Būtis sukuria iš nieko, t.y. suteikia save. Tai tikrovės priklausymo, t.y. fakto, kad tikrovė pati savęs nekuria, suvokimas“. Dėmesio, draugai, nes galime – kaip skaitėme laiške – laikyti tai savaime suprantamu dalyku, kurį jau girdėjome, į kurį nebežiūrime ir nesistengiame susigrąžinti žmogiškumo šitaip naudoti protą, kad nepasimestume tikrovėje, o juk visi žinome, kaip šitai dar nėra žinoma, visiškai nepanašu į tai, kaip mes elgiamės tikrovėje.
O kokiu būdu tikrovė egzistuoja? Aš esu! Aš esu dalis šitos tikrovės, todėl vienintelė tikroji paslaptis, kaip sako kun. Giussani: „kodėl aš esu? Šis klausimas nurodo ontologinį, ne etinį, klausimo lygmenį“. „Aš“, jo laisvės, jo autentiškų poreikių egzistavimas įrodo kažką Kitą, nurodo kažką Kitą, yra anapus ženklas, o be tokio sąmoningumo, be tokios intymios savimonės, nesu aš. Tai pirmas klausimas, kuriam nuolat esame kviečiami: tai yra tikroji žmogaus širdies didybė, todėl jokie pakaitalai (pinigai, pasisekimas ar valdžia) negali pasotinti. Būtent dėl to esame nuolat kviečiami grįžti prie tikrosios savo „aš“ prigimties, prie to, kas esame, tiesos, prie tikrojo mūsų širdies lygmens, nes niekas negali patenkinti žmogaus širdies, vadinasi, ir visų kitų visuomenėje širdies. Tačiau visi žinome, kaip mus paveikia vyraujantis mentalitetas, kaip jis mumyse įsišaknija ir ragina ieškoti pasitenkinimo ten, kur jo ieško visi. Visais laikais mūsų istorija susidūrė su asmens nenuoseklumu krikščioniškojo pasiūlymo atžvilgiu, tai visada vadinome amoralumu, atsižvelgiant į tikrąją moralę, t.y. nuolatinį Begalybės siekimą. Šiandien tai galime pakartoti dar aiškiau: esame tam kviečiami, o kažkieno nenuoseklumas ir klaida yra kvietimas visiems ir kiekvienam atsiversti.
2) Bet, iš kitos pusės, į šią žmogišką tikrovę, šį žmogišką gyvenimą, kuriame nuolat suklumpame, vis dėlto įėjo ir Dievas, ne vien Savo gailestinga tėviška palyda, įėjo kaip žmogus, gimęs iš moters. Dievas, gimęs kaip žmogus iš jaunos moters vidaus, vis dėlto yra įvykis, kuris atsitinka, kuris įvedamas į žmogaus gyvenimo scenarijų. Turint omeny šią žinią, atsiranda naujas veiksnys, kurio negalima nekenksmingai panaikinti, negalima lengvai pamiršti, nes jis nesumenkinamas: krikščioniškas įvykis. Taip, kaip kad tikrovė yra, galime tvirtinti: krikščioniškas įvykis yra, jis neredukuojamas. „Būsiu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Šis įvykis suteikia žmogui nesusiaurinamą žvilgsnį į bet kokią klaidą. Tą patį žvilgsnį matysime rytoj Kristaus žvilgsnyje į Zachiejų. Žmogus niekada nėra vien tai, ką jis padaro; jis yra ryšys su begalybe, kurį Kristus patvirtino žvelgdamas į visus sutiktuosius, ypač nusidėjėlius, sukeldamas visų pasipiktinimą, lygiai kaip šiandien. Būtent dėl to, kad susitikome šitą žvilgsnį, galime pripažinti savo klaidas ir suklydimus jų neteisdami, nes žmogus niekada nesiliaus buvęs toks, kokios bebūtų jo klaidos (ir reiktų įrodyti, ar tai nusikaltimai). Todėl pripažinti, kad klaida yra objektyvi ir kad būtina ją atitaisyti (nes tai būdinga tiesos pozicijai), jokiu būdu nereiškia, kad reikia atstumti asmenį. Šitokį žvilgsnį atnešė Kristus į istoriją... ir dažnai mes patys pirmi tuo piktinamės (kaip tai!), susidūrę su savo ar kitų klaidomis: kaip tai įmanoma?! Tai nereiškia jas neigti, cenzūruoti ar pateisinti; reiškia žiūrėti į jas, kad pradėtume iš naujo. Nuo kur? Nuo kur „aš“ gali pradėti viską iš naujo, kokioje situacijoje bebūtų?
Vėl kun. Giussani: žmogus, visi jo interesai ir išraiškos būdai, negali vėl atsitiesti kitaip, nei per skausmo dėl užmaršties kupiną Kristaus atminimo susigrąžinimą: Kristaus atminimas yra įprastas naujos krikščionio savimonės turinys.
Šis atminimas yra moralės – atsigavimo, siekimo visad pradėti iš naujo, nepailstamai, kokia klaida bebūtų padaryta – šaltinis. Tai yra kiekvieno ir visos mūsų tautos moralė. Jei kažkuris suklydo, visuomet galės pradėti iš naujo; jei mes suklydome, mes taip pat galime siekti atsinaujinimo, tikriau sakant, leistis ugdomi. Ši moralė visuomet egzistuos tik kaip siekis ir kaip prašymas, jei kreipsimės maldaudami, nusižeminę ir todėl nuolankūs, tikri, kad kas rytą viskas atsinaujina. Kaip girdėjome kun. Giussani cituojant Eliotą: „Gyvuliškiems, kūniškiems, egoistams, savanaudžiams ir užsisklendusiems, kokie visada buvo, tačiau nuolat kovojantiems, pradedantiems iš naujo savo žygį, niekada nepasukantiems kitu keliu“.
Tokio atsivertimo turime prašyti šiandien, nes mums visiems jo reikia, visiems, t.y. išgyventi tikėjimą kaip tokią patirtį, kuriai visada kun. Giussani mus drąsino, nes buvo įsitikinęs, kad tikėjimas, kurio negalima aptikti ir atrasti gyvoje patirtyje, jos nepatvirtinamas ir nereikalingas atsakant į jos poreikius, nėra toks tikėjimas, kuris galėtų išlikti tokiame pasaulyje, kuriame viskas, viskas sakė ir sako priešingai
Neįmanoma, kad tokio masto gestas (kaip visada sakau) išsilaikytų be kiekvieno iš jūsų įnašo ir aukos, atidumo skelbimams, tylai, duodamiems nurodymams. Kiekvienas iš šitų dalykų yra būdas prašyti Kristaus, kad pasigailėtų mūsų menkumo, kad mums suteiktų tą atsivertimą, kuris mus padaro savimi pačiais. Visi žinome, kaip mums reikia tos tylos, kuri leidžia įsismelkti kiekvienam pasakytam dalykui, kad ši tyla taptų šauksmu, prašymu, kad Kristus mūsų pasigailėtų.
