„Kristus yra toks gražus, kad mane patraukia visą“
Įvadas – Julián Carrón. Gegužės 4 d.
Meldžiame Šventąją Dvasią, nes tik Jos neaprėpiama galia pajėgia pažadinti mumyse mūsų likimo aistrą. Tiktai jėga, kuri mus sukrečia iki pat gelmių, sujudina tai, kas mumyse sustingę, tik ji tikrai gali atgaivinti mus pilnaverčiam gyvenimui.
Šių rekolekcijų pradžioje visi žinome, kad ši žadinanti jėga dažnai yra toli. Gerai žinome, kad visas mūsų pasipūtimas lieka bevertis, susidūręs su mūsų nepajėgumu, su mūsų „aš“. Todėl labiausiai mus atitinkantis dalykas, kai tik tai suvokiame, yra šauktis to Vienintelio, kuris mums gali padėti.
Stovėdami tad sąmoningai šaukimės Kristaus Dvasios.
NUŽENK, ŠVENTOJI DVASIA
Sveikinu visus čia esančius ir visus, kurie stebi per atstumą/per internetinę konferenciją (dabar 26 šalys, o vėliau dar 37 dalyvaus rekolekcijose, iš viso bus 63 šalys). Pirmą kartą stebi ir mūsų draugai Betliejuje iš Izraelio ir Palestinos.
Prieš pradedant paskaitysiu Šventojo Tėvo man atsiųstą telegramą.
„Comunione e Liberazione brolijos dvasinių pratybų tema „Kristus yra toks gražus, kad mane patraukia visą“ proga Šventasis Tėvas siunčia savo širdingus linkėjimus visiems dalyvaujantiems, linkėdamas ko geriausio užtikrindamas savo paties dvasinį artumą. Taip pat linki, kad gailestingumo susitikimas paskatintų atnaujinti ištikimybę Kristui, paskatintų didžiuliam naujos evangelizacijos darbui. Prašo jums gausybės Dangaus malonių ir siunčia Jums, Brolijos atsakingiesiems ir visiems dalyvaujantiems ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.
Kardinolas Tarcisio Bertone, Jo šventenybės valstybės sekretorius.
„Tavo širdis yra ten, kur yra ir tavo lobis“. Kiek iš mūsų beveik spontaniškai pagalvojo apie šią Jėzaus frazę kai per šiuos mėnesius dažnai skaitėme kun. Giussani pirmųjų Brolijos rekolekcijų paskaitą.
Atrasti šį tekstą apie Kristaus artumą buvo tikras gailestingumo gestas mums, švenčiantiems mūsų Brolijos dvidešimt penkmetį, nes mes visi pasijutome sukrėsti jo kreipimosi. „Tapote didūs, - tada sakė kun. Giussani, - bet tapote tikri dėl savo žmogiškų sugebėjimų profesijoje, kas gali būti atitolimas nuo Kristaus, yra nutolimas nuo Kristaus, išskyrus kai kurias akimirkas (kai meldžiatės ar kai darote darbus Jo vardu, Bažnyčios vardu ar Judėjimo vardu), bet tarsi Kristus būtų toli nuo širdies, tarsi tas pajaustas artumas su juo nesitęstų, atitolimas tarsi Jo nebuvimas. Veiksmuose netrūksta, dėl to mus dar labiau sukrečia tas nuolatinis Giussani kreipimasis, veiksmuose netrūksta, daugelyje veiksmų, bet širdyje, širdyje trūksta. Tai, ką aš pavadinau ‚augimo dvilypumu‘ realiai yra – tada jis mums sakė – įsisąmoninimas, nuo kurio turime pradėti. Nemanau, kad statiškai yra normalus apibūdinimas, kad užaugdami mes priartėjame prie Kristaus. Tai tarsi demoralizacija, įtampos trūkumas, įtampos nebuvimas.“
Kas nejaučia kaip savų šių vienos iš jūsų parašytų žodžių? „Perskaičiau vasario mėnesio Tracce žurnalo pirmąjį puslapį ir pastebėjau, kad Giussani labai tiksliai aprašo tai, ką išgyvenu: patiriu tą demoralizaciją, apie kurią jis kalba. Kristus yra tas motyvas, dėl ko gyvename tam tikru būdu ir dėl kurio rizikuojame pasaulio akivaizdoje ir visgi jis yra toli nuo širdies, toli nuo mano požiūrio į darbą, namus ir ypač nuo to, kaip pradedu kiekvieną savo rytą. Jei pagalvoju apie savo rytmečius, į galvą man ateina tik sąmonės tuštuma ir jei atsikeliu sukalbėti ryto maldos, tai iš esmės nieko nepakeičia.“
Draugai, jei problema iš tiesų yra mūsų širdis (tai yra jausmų, minčių ir vertinimų šaltinis), kurioje trūksta tos įtampos, nes ji demoralizuota, jei nepadeda vien tik darbai (kurių daug nuveikėme), veiksmai, visų šių metų iniciatyvos... jei visa tai nepadeda, nepadėjo įveikti Kristaus atitolimo nuo širdies, normalu, kad savęs klausi, kaip sako popiežius Benediktas cituodamas šv. Augustiną, „Kas tada gali pagaliau sujudinti žmogaus vidų, jo širdį?“
„Gerai pažinodamas žmogiškąją realybę, sako popiežius, šv. Augustinas akivaizdžiai parodė kaip žmogus savaime ir niekieno neverčiamas sukrunta, kai yra akivaizdoje su kažkuo, kas jį traukia ir sukelia jame troškimą. Tada, klausdamas, kas pagaliau sujudina žmogaus vidų, šventasis vyskupas sušunka: ‚Ko trokšta siela karščiau už tiesą?‘. Kiekvienas žmogus iš tiesų nešiojasi savyje nepaminamą galutinės ir užtikrintos tiesos troškimą. Dėl to Viešpats Jėzus – kelias, tiesa ir gyvenimas – kreipiasi į pilną troškimų žmogaus širdį, kuri jaučiasi kaip piligrimas, ištroškusią, į širdį, kuri alsuoja į gyvenimo šaltinį, į tiesos meldžiančią širdį. Jėzus Kristus, įsikūnijusi tiesa, pritraukia pasaulį prie Savęs.
Mes nenugalėsime šio širdies atitolimo nuo Kristaus, jei jis mūsų „visų nepatraukia“, būtent dėl Jo grožio traukos. Todėl šių rekolekcijų pavadinimas yra Jo tiesos teigimas: „Kristus yra toks gražus, kad mane patraukia visą“. Bet tuo pačiu metu tai yra šauksmas, šaukimasis, kad Kristus parodytų Savo veidą, Savo tiesą mums prieš akis, nes mes visi, kiekvienas iš mūsų, savo viduje galėtume būti Jo patraukti su tokiu pat sąmoningumu, kaip meldėsi psalmininkas: „Pakelk mus, Kareivijų Viešpatie, tenušvinta veidas Tavasis ir mes išgelbėti būsim.“
Tik dėl Kristaus ir dėl jo mus apšviečiančio grožio mus visus traukia jo širdies artuma. Tačiau gyvenimas yra drama, tai santykis, o santykyje nėra nieko mechaniško. „Žmogus veikia, sako popiežius, savo noru, niekieno neverčiamas“. Todėl reikia, kad žmogus, kiekvienas iš mūsų, leistųsi sužeidžiamas Kristaus grožio, nes Viešpats Jėzus, teigia popiežius, kreipiasi į pilną troškimų žmogaus širdį, kuri jaučiasi kaip piligrimas, ištroškusią, į širdį, kuri alsuoja į gyvenimo šaltinį, t.y. paprastą širdį.
„Todėl Jo spindinti tiesa mus persmelkia, tada, kai mūsų širdis yra paprasta, - sakydavo kun. Giussani. Jis klausė: kas yra tas širdies paprastumas? Tai nėra tik paprastas sentimentalumas ar charakterio bruožas, ar gerumas dėl susiklosčiusių palankių aplinkybių. Širdies paprastumas – nepaminamas galutinės ir užtikrintos tiesos troškimas, kuris yra kiekvieno žmogaus širdyje.
„Nežinau, - 1977 m. kalbėjo sutuoktinių grupei, - nežinau, tačiau manau, kad tai, kad aš dažnai vis miniu troškimą, kuris išplaukia iš mano gyvenimo patirties, nes jame patyriau ir vis patiriu išsigelbėjimą, dėl kurio tai, ką sakau, tampa patrauklu, nes tai akivaizdžiai žmogiška, bet, tuo pačiu metu, mažiausiai suprantama.“ Tai žmogiškiausia, nes labiausiai atitinka mūsų prigimtį, tačiau mažiausiai suprantama.
„Troškimas nėra silpnasvališkumas: tai pirmas gestas, iš tiesų vienintelis, per kurį žmogiškoji tiesa veikia, kad įsileistų Viešpatį. Todėl paprasta širdis yra ta, kuri pripildyta Jo buvimo troškimo. Visa kita nėra paprastumas. Iš tiesų tas, kuris tą troškimą turi, negali nieko reikalauti. Šis troškimas, šis paprastumas širdyje yra tas požymis, kad nebegali reikalauti, psichologiškai nebegali reikalauti.“
Tačiau, kad galėtum taip trokšti, turi įvertinti, kas iš tiesų yra Kristus, nes kitaip Jo netrokštum. Todėl gali daug nuveikti, tačiau tavo širdis yra toli ir nori daug kitų dalykų. Dėl to frazė iš Evangelijos „Tavo širdis yra ten, kur tavo lobis“, nes mes trokštam to, ką iš tiesų laikome vertybe. Būtent dėl to troškimas atskleidžia žmogų. Čechovas tai gerai išreiškė: „Kai man kildavo noras suprasti ką nors kitą ar save patį, apsvarstydavau ne veiksmus, bet troškimus. Pasakyk man, ko nori, ir aš pasakysiu, kas tu esi“. Troškime atsiskleidžia tai, ką vertini. Todėl ir Giussani sakydavo: „Žinokit, kad atsivertimas yra troškime“.
Kad pamažu mes imtume labiau vertinti, stipriau vertinti, vertinti taip, kaip Kristus, kad pamažu mūsų troškimas eitų prie Jo, kad įveiktume tą atitolimą. Bet tai yra laiko problema. Šių dienų pradžioje mes verčiami klausti, kodėl, kaip sakė, šis troškimas yra duotas vargšui. Kas yra šio varganumo priešprieša? Išpuikimas.
Kai 1992 m. Suaugusiųjų grupė buvo vasaros rekolekcijose Corvara apie Krikščioniškosios patirties pėdsakus (Bendruomenės mokyklos tekstas), jis atsakė į vieną klausimą sakydamas: „Tikras išpuikimas yra reikalauti būti draugijoje rimtai neišgyvenant mūsų žmogiškumo poreikių“. Galime būti šioje draugijoje ir reikalauti, tarsi tai būtų kažkas automatiško, tarsi tik tai, kad mes esam, nieko neveikdami, nesiimdami iniciatyvos, rimtai nežiūrėdami į mūsų žmogiškąjį poreikį, turėtų būti pakankama. Tai yra išpuikimas. Tai yra tas pats, jei mokinys sėdėtų klasėje ir sakytų: „Jau gana, kad esu čia, kad ateinu į mokyklą ir klausau pamokos“. Būtų tikras akiplėša, jei manytų, kad taip ir išsisuks.
Mes nesame kitokie, nei kiti, ir negalime galvoti, kad išsisuksime būdami čia ir nežiūrėdami rimtai į mūsų poreikį, kuris mus stumia iš vidaus, iš mūsų žmogiškos būtinybės jo ieškoti. Nes, kaip sakė popiežius, „Kristus kreipiasi į kiekvieno trokštančią širdį“. Žinokit, kad gyventi mūsų draugijoje nežiūrint rimtai į savo širdį yra išpuikimas, vis primygtinai teigė kun. Giussani.
Šie metai buvo malonės mėtai. Pradėjome nuostabiai gražios popiežiaus kalbos Regesburge malone, kur buvome kviečiami praplėsti protą. Tada Italijoje popiežius pasisakė per Veronos kongresą, kur dar kartą mus kvietė „tikėjimui, kuris eina kartu su protu, ir kasdieniam gyvenimui, kuris pažymėtas abipuse meile“. Vėliau visi dalyvavome susitikime su popiežiumi Romoje, kur jis mums dar kartą priminė apie krikščionybės grožį, kurį sutikome kun. Giussani charizmoje, ir kaip šis įvykis palietė jį, kaip sužeidė jį, taip sužeidė ir daugelį iš mūsų, ir paskatino mus eiti toliau, ieškoti gilaus, asmeninio tikėjimo, tokio, kuris giliai įsišaknijęs gyvajame Kristaus kūne, Bažnyčioje, kuri mums užtikrina Jėzaus vienalaikiškumą mumyse, su mumis. Visi šie dalykai: kvietimas praplėsti protą, kvietimas išgyventi krikščionybės grožį, kad pagilintume savo tikėjimą ir taip įveiktume tą atitolimą, derinasi su visu, ką manome esant reikalinga mūsų einamam keliui.
Rytoj vėl nagrinėsime VIII knygos Krikščionybės iššūkio ištakos skyrių, kad pagelbėtume patys sau save ugdyti ir atverti protą gilesniam ir asmeniškesniam tikėjimui. Žmogus yra išskirtinis ryšys su Dievu, tiesioginis ryšys su Paslaptimi, todėl Jėzaus primygtinis religingumo, t.y. gyventi visiškai atsivėrus Paslapčiai, prašymas, ir pats karščiausias Jėzaus prašymas yra šis: išpildyti gyvenimą galima dovanojant save. Kaip šis kelias gali privesti prie asmeniško tikėjimo? Kunigas Giussani teigė, kad tikėjimas tampa asmeniškas tada, kai jis yra atsakymas, kai jį atrandame ir gyvename tik kaip atsakymą į mūsų žmogiškumą.
Kultūrinėje aplinkoje, kurioje gyvename, tai yra ypač svarbu, nes kito kelio nėra. Tai tikrai labai sąmoningas tikėjimas, todėl jo labai reikia kaip atsako į mūsų žmogiškumą, į mūsų žmogiškus poreikius, ir todėl turime būti rimti su savo žmogiškumu. Kitu atveju, Kristus ir toliau bus toli nuo mūsų širdžių, jei tikėjimas nėra atsakymas į mūsų žmogiškumą. Galėsime ir toliau imtis visokių darbų, tačiau to nepakaks, kad nugalėtume šį atstumą. Todėl mums neatidėliotinai/kuo skubiau reikia šio nuoširdumo, apie kurį labai taikliai užsiminė Lewis, kai kalbėjo, jog ruošdamasis atsitraukti nuo priešo, t.y. nuo Kristaus, turi atsitraukti nuo jo paties..
Pirmasis nutolimo nuo Kristaus būdas yra nutolti nuo savęs pačių, todėl tame prieš dvidešimt penkerius metus įvykusių Rekolekcijų tekste kunigas Giussani citavo popiežiaus Jono Pauliaus II sakinį, kuris mums ir dabar yra labai svarbus: „Ištikimybės nebus, jei žmogaus širdyje nebus klausimo, į kurį tik vienas Dievas yra atsakymas/gali atsakyti“. „Ištikimybės nebus“, jis nesako, kad „jei nebūsime geri, jei būsime nenuoseklūs, jei neturėsime jėgų/energijos“, ne. Ištikimybės nebus [t.y. galiausiai Kristus mūsų nedomins], jei nebus klausimo, į kurį tik Jis yra atsakymas. Jei giliai mumyse nėra įsišaknijusio/įsitvirtinusio šio klausimo ir jei nesame sąžiningi/tikri su juo, anksčiau ar vėliau Kristus mūsų nebedomins: mes, kaip ir visi kiti, eisime šalin. Todėl pirmiausiai tikri turime būti su savo žmogiškumu, su savo šauksmu ir su savo širdies troškimu. Pradėdami šias dienas būtent šito galime pradėti prašyti, pasiruošę, kad Kristaus grožis padarytų mums įspūdį ir mus nustebintų. Palaikykime vienas kitą suvokdami savo silpnumą ir savo trapumą būdami tyloje, kuri tebūna kiekvieno iš mūsų šauksmas draugams, kai įlipame į autobusą, išlipame iš jo ar važiuojame juo. Aukokime šią auką kaip savo paprastumo išraišką prašydami Viešpatį pasigailėti mūsų niekio.
