2011 - Rekolekcijos

2011

”KAS YRA KRISTUJE, TAS YRA NAUJAS KŪRINYS”
Įvadas – Julián Carrón. Balandžio 29 d.



Šioms mūsų rekolekcijoms prasidedant noriu pasakyti, jog manau, kad nei vienas iš mūsų nejaučia didesnio poreikio, kaip tik tą nenumaldomą norą prašyti, melsti pasirengimo atsivertimui. Kiekvienas iš mūsų puikiai žino, kaip priešinasi šiam atsivertimui, žino, kaip dažnai mūsų širdis būna kieta ir kad nesame iki galo pasirengę leistis Jo patraukiami. Kuo labiau tai suvokiame, kuo labiau suvokiame šį „karą“, į kurį esame įsivėlę, ir savo silpnąsias vietas bei trapumą, tuo labiau jaučiame nenumaldomą poreikį prašyti Šventosios Dvasios, kad būtent Ji nuplautų visa, kas netyra, kad būtent Ji atgaivintų tai, kas išdžiūvę ir išgydytų tai, kas sužeista.

NUŽENK, ŠVENTOJI DVASIA


Sveikinu visus čia susirinkusiuosius ir visus mūsų bičiulius, kurie su mumis dabar yra susijungę įvairiose šalyse bei visus tuos, kurie ateinančiomis savaitėmis netiesiogiai seks šias rekolekcijas.

Pradėsiu perskaitydamas Jo Šventenybės telegramą:
«Comunione e Liberazione Brolijos dvasinių rekolekcijų tema „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys” proga popiežius visiems dalyviams siunčia nuoširdų pasveikinimą ir, linkėdamas, kad šis be galo reikalingas susitikimas iš naujo sužadintų misionierišką užsidegimą Evangelijos tarnystei, meldžia gausiai atsiųsti dangiškos šviesos bei Jums ir visiems susirinkusiesiems siunčia apaštalinį palaiminimą. Kardinolas Tarcisio Bertone, Popiežiaus valstybės sekretorius».

«Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys», nes Kristus yra kažkas, kas su manimi vyksta. Pabandykime susitapatinti su apaštalais po Velykų. Kas gi kita buvo užplūdę jų širdis, jų akis, jų sąmonę, jeigu ne Jo gyva esatis? Jiems ji buvo tokia akivaizdi, kad jos jie niekaip negalėjo atmesti. Ta Esatis įveikė bet kokią abejonę, nušvietė bet kokį užslinkusį netikrumo šešėlį. Jiems Kristus buvo kažkas, kas tuo metu vyko juose. Tai nebuvo tam tikras mokymas, doktrina, tam tikras darytinų dalykų sąrašas ar vien koks jausmas. Tai buvo iš išorės ateinanti, kitokia esatis, kuri veikdama keitė jų gyvenimą. Kristaus porisikėlimas, Jo gyva esatis buvo naujas dalykas, gyvenimą pagaliau darantis tikru gyvenimu, suteikiantis jam tokio intensyvumo, kurio jie patys vieni negalėjo pasiekti. Tai buvo taip akivaizdu, kad jie jį pavadino „nauju gyvenimu”. O kas gi gyveno tą naują gyvenimą? Nauja būtybė. Kaip mums savo knygoje apie Jėzų primena popiežius, gyvenimas, tas naujasis gyvenimas (o mes dar galime pridurti – gyvenimas savo pilnąja prasme), pirmą kartą atsiskleidžiantis visu savo intensyvumu, taip stipriai juos charakterizavo, jog jie buvo praminti „gyvaisiais”. Krikščionys buvo vadinami “gyvaisiais”. Kokią gi jie turėjo įgyti patirtį ir kokią gi akivaizdžią patirtį aplinkiniai turėjo juose matyti, kad juos galėtų pavadinti „gyvaisiais”! Būtent tai Kristus amžiams ir atnešė į šią tikrovę – tą galimybę gyvenimą gyventi mums iki tol visai nepažįstamoje dimensijoje, būtent laipteliu aukščiau. Ir šv. Paulius nerado kutokio būdo tai išreikšti, kaip tik teigdamas: «Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys».
Šis naujas dalykas mus įveda į Kristaus prisikėlimą. Tai ne sugrįžimas į ankstesnį, senąjį gyvenimą. Tai gyvenimas, implikuojantis tam tikrą šuolį, anksčiau nepažintą gyvenimo augimą, suvešėjimą. Jis toks realus, bet tuo pačiu metu ir peržengiantis visas vaizduotės ribas, jog vienintelis dalykas, kuris lieka – tai liudyti jį, parodyti jį gyvenime, atskleisti savo veide ir veiksmuose, spinduliuoti jį savo veidu, savo intensyviu žvilgsniu, per savo santykį su tikrove, per savo elgseną su visu kuo ir savo požiūrį į visa ką. Tai ne kažkas, kas buvo anksčiau išmokta ir bandoma pritaikyti, panaudoti praktiškai: apie tai anksčiau niekas nežinojo, todėl to, ko niekas nežinojo, ir nebuvo įmanoma panaudoti, pritaikyti praktiškai. Tai buvo staigmena, apie tai žmonės sužinojo todėl, kad Kristus tam leido įvykti. Tai buvo įvykis, leidęs pažinti tą naujieną. „Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų”. Tai Jis nuolatos kūrė tą naujieną: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“. Būtent tas kažkas – Kristus, prisikėlęs Kristus – ir vyko juose ir taip karštai vertė degti jų širdis.
Kunigas Giussani sako: „Mūsų krikščioniškosios savimonės kulminacija, pilnumas būtent ir glūdi prisikėlimo slėpinyje. Tad tai yra naujas mano savęs suvokimas, nauja savimonė, naujas kitų žmonių ir visų dalykų suvokimas. Būtent prisikėlimas ir yra tas raktas į naują sanykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis, su visais dalykais“. Kas gi iš mūsų netrokštų tokio gyvenimo intensyvumo? Tačiau, jeigu palyginsime tai, ką Jėzaus mokiniai išgyveno tą Velykų savaitę, ir tai, ką išgyvenome mes, jeigu palygintume tai, ką esame kalbėję, ir tai, ką kiekvienas iš mūsų jaučia dabar žvelgdamas į šią praėjusią savaitę, tai pastebėtume, koks milžiniįkas yra skirtumas tarp mūsų patirties ir Jėzaus mokinių įgytos patirties. Kad ir, pavyzdžiui, mūsų dalyvavimas Liturgijoje: jiems tai buvo jo atpažinimo akimirka (jų akys atsivėrė ir jie Jį pažino), o mums tuo tarpu dažnai ji yra virtusi tik ritualu. „Todėl – tęsia kunigas Giussani – prisikėlimas yra tai, nuo ko mes daugiausia ir bėgame, slepiamės. Tai dalykas, kuris, kad ir su visa pagarba, yra paliekamas nuošalyje, nustumiamas į šalį, paliekamas vien kaip sausas, tik intelektualiai, protu suvokiamas abstraktus žodis. Jis lieka mums tik idėja. Mes jį suvokiame kaip didžiausią Slėpinio iššūkį mūsų gebėjimui visa ką suvokti.
Bet šį mūsų juntamą milžinišką skirtumą, šį dėl tokio skirtumo kylantį skausmą, šį skirtumą savyje nugalėjo apaštalai, ir tai yra viltis kiekvienam iš mūsų. Tai, ko laukiame mes, juose jau yra įvykęs faktas, tai jau yra įvykę istorijoje. Ši naujiena, šis naujas dalykas jau yra tapęs žmogaus, kai kurių žmonių patirtimi, tad gali tapti ir mūsų patirtimi, jeigu mes būsime atviri ir pasirengę leistis auginami, ugdomi per tai, kas mus patraukė, per tą charizmą. Kad tai įvyktų, turime būti pasirengę tęsti kunigo Giussani nutiestą kelią. Turime būti tam pasirengę, kad krikščionybė mums taptų tokia sava, jog galėtų įveikti tą mus nuo apaštalų patirties skiriantį nuotolį, jog gyvenimą pripildytų ta bet kokį abejingumą nugalinčia naujiena. Siekdami to turime tęsti mūsų jau pradėtą kelią, kurį dar kartą pagrindėme sausio 26 d. knygos „Il senso religioso“ (Religinis jausmas) pristatyme.
Kalbant apie šią problemą, su kuria esame susidūrę, yra būdinga kelti klausimą, kuris dažnai iškyla aikštėn pačiais įvairiausiais būdais ir kuris dar primygtinesnis tampa Bendruomenės mokykloje: kodėl gi mes taip atkakliai teigiame, kad Kristus atėjo mūsų žadinti ir ugdyti mūsų religinio jausmo, kad krikščioniškosios patirties prigimtis aiškėja iš to, kad Jis asmenyje geba pažadinti slėpinio jausmą, geba sužadinti žmogiškąjį prašymą? Ar ne paprasčiau būtų buvę apie Kristų kalbėti taip primygtinai neliečiant to „aš“ pabudimo, pažadinimo, taip primygtinai neklausiant „ką gi mes savyje atradome, atskleidėme?“? Kaip dažnai man vis kartojate: „Kur gi mus vedi? Ko gi šitas iš mūsų nori? Ar tas kelias, kuriuo jis nori mus vesti, visko tik dar labiau nekomplikuos?“.
Man atrodo, kad šiandien aš girdžiu tą patį priekaištą, kurį kunigas Giussani išgirdo iš mums jau žinomo Manzù sūnaus. Štai kaip kunigas Giussani apie tai pasakoja: „Dabar žmonės nebesuvokia, kame yra tas atitikimas tarp autentiško krikščioniškojo pasiūlymo, tarp krikščioniškojo įvykio ir kasdienio gyvenimo [žodžiu, tai ta praraja tarp žinojimo ir tikėjimo, kurią ne kartą esame minėję], ir kai aš stengiuosi tai kitiems išaikinti, tai jie man sako: „Kaip sudėtingai tu kalbi, kaip sudėtingai!”. Licėjuje, kai kalbėdavau apie tai, ką jūs nagrinėjate Bendruomenės mokykloje, klasėje mokėsi Manzù sūnus, kuris dažnai lankydavosi pas vieną tokį kunigą. O tas kunigas jį kurstė prieš tai, ką jis girdėjo mano paskaitose, ir jam sakydavo: „Matai? Šitas nori viską sukomplikuoti, o tuo tarpu religija iš tiesų yra paprasta”. Tai reiškia „priežastys viską komplikuoja” – ir kiek atsirastų taip sakančių! -, „priežasčių apieškos viską komplikuoja”. Bet Giussani atkerta: Ne, jos –rpiešingai – nušviečia! Būtent dėl tokios nuostatos Kristus yra nebe autoritetas, bet vien kažkoks sentimentalus objektas, o Dievas – kažkoks baubas, o ne draugas”. Giussani puikiai žinojo kurlink veda toks iš pirmo žvilgsnio paprastesnis požiūris į tikėjimą. Štai kaip jis jį apibūdina: „Iš pažiūros optimalioje tam tikro teorinio ir etinio katalikybės turinio perdavimui situacijoje (efektyviai veikiančios parapijos, siūlančios katekizmo kursus „ištisus metus”; privalomos religijos pamokos bet kokioje mokykloje iki pat aukštesniųjų klasių; bent jau formaliai puoselėjamos ir šeimose perduodamos tradicijos; tam tikras dar visiškai neatsižadėtas susilaikymas nuo nediferencijuotos religinės kritikos bei informacijos; nemažas procentas dalyvaujančiųjų šventinėse Šv. Mišiose [dabar tas procentas daug labiau sumažėjęs]) pirminis kontaktas su aukštesniųjų klasių mokiniais atskleidė tris svarbius stebėtoją pribloškiančius veiksnius. Visų pirma tai visiškas tikėjimo motyvacijos nebuvimas (...); antra – akivaizdus tikėjimo įtakos socialinei elgsenai nebuvimas; ir galiausiai – tam tikra atmosfera, aiškiai gimdanti skepticizmą, kuris kai kuriems mokytojams duoda visą laisvę užsipulti religiją“.
Būtent dėl to Herschel‘is ir teisus primygtinai kartodamas, jog „yra įprasta pasaulietinį mokslą bei antireliginę filosofiją kaltinti religijos nykimu šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau sąžiningiau būtų dėl savo pralaimėjimų kaltinti religiją. Religija nyksta ne todėl, kad buvo paneigta, bet todėl, kad nebeteko svarbos, tapo monotoniška, slegianti ir „beskonė, prėska““. Toks religijos nereikšmingumas, tas jos „prėskumas“ gali atsirasti ir tokioje situacijoje, kokią čia aukščiau aprašė kunigas Giussani, kurio religingumas buvo be galo tvirtas visur, arba situacijoje, kurią nupiešė Nietzsche ir kurioje religija plito, tačiau neįstengė pažadinti žmonių „aš“. Kaip rašo Fortin: „Nietzsche mus jau seniai yra perspėjęs, jog Dievo mirtis gali būti puikiai suderinama su „miesčionišku religinugumu“. Jis net akimirkai nebuvo sudvejojęs, kad religijos gali nebelikti. Tai, kuo jis suabejojo, buvo religijos gebėjimas išjudinti žmogų ir atverti jo protą [t.y. pažadinti žmogaus „aš“]. Religija tapo vartojimo produktu, tam tikra laiko praleidimo forma šalia visų kitų esančių, paguodos šaltinis silpniesiems arba tam tikra emocinių paslaugų įstaiga, skirta patenkinti kai kuriems neracionaliems poreikiams, kuriuos ji geba patenkinti geriau už bet kokią kitą instituciją. Nors, atrodytų, ir tokia vienpusiška, ši Nietzsch‘ės diagnozė buvo labai taikli“.
Nes tokia krikščionybė, kuri neįstengia išjudinti žmogaus, pažadinti jo žmogiškumo, atveda prie abejingumo pačios krikščionybės atžvilgiu ir tada krikščionybė tampa nebereikšminga. Daugeliu atvejų tai nebuvo pasipriešinimas tam, ką krikščionybė siūlo; daugumoje atvejų krikščionybė paprasčiausiai prarado žmonių susidomėjimą, taigi tapo jiems nebereikšminga. O tai liudija, jog šis žmogaus „aš“ pabudimas, tas religinis jausmas yra ne kažkas, kas naudinga vien tik pradedant tikėjimo kelią, bet kažkas, kas yra lemiama bet kurią akimirką, tai tikrasis to tikėjimo patikrinimas. O be šio patikrinimo ar manome, kad elgtumėmės kitaip nei visi kiti? O gal elgtumėmės kaip ir visi kiti? Argi neprarastume ir mes susidomėjimo tuo krikščioniškuoju pasiūlymu, jeigu neitume kunigo Giussani mums siūlomu keliu?
Todėl, bičiuliai, vienoje savo iš tiesų lakoniškoje frazėje apie mums tenkantį iššūkį jis ir sako: „Aš giliai įsitikinau tuo, jog toks tikėjimas, kurio nebūtų galima apčiuopti jį patvirtinančioje dabarties patirtyje ir kuris yra naudingas atliepiant poreikius, [atliepiant gyvenimo poreikius], nebūtų tikėjimas, gebantis atsilaikyti pasaulyje, kuriame viskas, iš tiesų viskas, bylojo ir tebebyloja priešingus dalykus“. Tai yra esminis klausimas, bičiuliai: būtinybė įgyti patirtį, aiškiai įvardinti patirtį, kuri gali atsilaikyti. Todėl kunigas Giussani mums ir siūlo gaires, leidžiančias suprasti, ar einame teisingu keliu:
pirmiausia, tikėjimas turi būti patirtis dabartyje (ne kažkos tam tikrų faktų papasakojimas, po kurio paskui kiekvienas dar kažką prideda nuo savęs), įvertinta patirtis, o ne tam tikras formulių ar kažkokių žodžių pakartojimas ar jų komentarai (tai nėra patirtis ir tokia niekada nebus);
antra, tikėjimas turi būti tos patirties patvirtintas: tikėjimo naudingumas, vertingumas gyvenime turi būti patvirtintas esančioje patirtyje, pačioje patirtyje, kitaip mums visados reikės tam tikro tikrumą, įsitikinimą sutvirtinančio priedo iš šalies
ir trečia, Visa tai, tas mūsų tikėjimas negalės atsilaikyti pasaulyje, kuriame viskas, iš tiesų viskas byloja priešingus dalykus. T.y., tik tada, jei įsisąmoninsime tą mums tenkančią kovą, tik tuomet galėsime rimtai žvelgti į mūsų daromą darbą ir suvokti tas priežastis, dėl kurių Giussani darė tai, ką darė. Visas tikėjimo pagrįstumas ir glūdi čia, tame jo gebėjime išaukštinti žmogiškumą, kad galima būtų pamatyti, suvokti tikėjimo sąsają su gyvenimo poreikiais, nes krikščionybės ir žmogaus likimas toks pats.
Ši tikėjimo patirtis dabartyje yra lemiama tam, kad per krikštą į istoriją ir mūsų gyvenimą atėjusi naujiena galėtų išlikti ir gyvuoti. Apie tai mums neseniai priminė popiežius Didžiosios savaitės Krizmos šv. Mišiose: „Šv. Petras savo nuostabioje krikšto katechezėje taip apibūdina visą besikrikštijančių bendruomenę: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta“. Krikštas ir Sutvirtinimo sakramentas reiškia įėjimą į šią Dievo tautą“. Todėl mes esame tapę „kunigiškąja tauta pasauliui. Krikščionys turėtų pasauliui atskleisti gyvąjį Dievą, Jį liudyti ir į Jį vesti“. Tačiau popiežius klausia: „Bet ar mes iš tiesų esame Dievo šventovė pasaulyje ir pasauliui? Ar mes kitiems žmonėms atveriame kelią į Dievą, ar veikiau jį paslepiame? O gal mes – Dievo tauta – didžiąja dalimi esame tapę netikėjimo ir atitolimo nuo Dievo tauta? Argi ne tiesa, kad Vakarai, pagrindinės krikščionybės valstybės pavargo nuo savo tikėjimo ir, pasibodėję savo istorija bei kultūra, nebenori pažinti tikėjimo Jėzumi Kristumi? Šią valandą turime priežastį Dievui sušukti: „neleisk, kad taptume ne tauta! Įgalink, kad vėl tave pripažintume! Te tavo Dvasios galia vėl mumyse taptų veiksminga, kad su džiaugsmu liudytume tavo žinią!“.
Nepaisant viso mūsų gėdijimosi už savo klaidas neturime pamiršti, jog ir šiais laikais egzistuoja nuostabių tikėjimo pavyzdžių, jog ir šiandien yra žmonių, kurie savo tikėjimo ir meilės dėka pasauliui teikia viltį. Kai jau visai greitai, gegužės 1-ąją bus beatifikuotas Jonas Paulius II, pilni dėkingumo mes prisiminsime jį kaip didį Jėzaus liudytoją mūsų pasaulyje, mūsų laikmetyje, prisiminsime jį kaip Šventosios Dvasios pilną žmogų“.
Mes šiomis dienomis žvelgsime į šį išskirtinį liudytoją, kuris mums akivaizdžiai parodo, jog ir šiais laikais įmanoma gyventi kaip krikščionims. Mums šis jo beatifikacijos įvykis yra ypač artimas dėl tos istorijos, kuri mus susiejo su šiuo žmogumi, nes galime duoti atsaką tam, ko jis mūsų prašė: „Niekados neleiskite, kad į jūsų dalyvavimą toje charizmoje įsisuktų įpročio, rutinos ir senatvės [t.y. priešingybė naujam gyvenimui] kirminas, nuolatos vis iš naujo atraskite tą jus sužavėjusią charizmą ir ji jums daug lengviau leis tapti tarnais tos vienintelės valdžios, kuri yra Viešpats Kristus“. Kaip gi šis jo raginimas mums gali neatrodyti ypač gyvas tokią akimirką kaip ši jo beatifikacijos akimirka? Kas gi iš mūsų šių jo žodžių gali nesuvokti kaip atsivertimui ypač skatinančio kvietimo? Šį įpareigojimą galėsime tinkamai atlikti tik tuomet, jei ir toliau seksime ta mus sužavėjusia charizma. O tai mes pamėginsime padaryti ir rytoj.
Melskime Jono Pauliaus II ir kunigo Giussani, kad šio gesto pradžioje taptume atviri ir pasirengę priimti Kristaus, kuris ir toliau eina link mūsų, malonę ir, kaip ir jie, galėtume tapti Jo liudytojais.

Kaip jums nuolat kartoju, tokio masto gestas neįmanomas be kiekvieno iš mūsų indėlio bei pasiaukojimo atsižvelgiant į skelbimus, tylos prašymą ir kitas nuorodas. Kiekvienas iš šių dalykų yra tarsi ženklas, mūsų būdas prašyti Kristaus, kad jis pasigailėtų mūsų menkumo, kad netaptume ne tauta. Nes tai, bičiuliai, yra kova. Tai ne koks bandymas sutvarkyti kokį dalyką. Egzistuoja rizika, kad prarasime savo susidomėjimą, kad tapsime ne tauta, kokie yra daugelis aplinkui mus. Tad prašykime, kad Kristus būtent ir pasigailėtų mūsų menkumo. Todėl visi žinome, kaip mums reikia šios tylos, kuri leidžia, kad visi mums sakomi dalykai persismelktų iki pat mūsų gelmių tam, kad tada ši tyla virstų šauksmu, į Kristų kreipiamu prašymu, kad jis mūsų pasigailėtų.

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits