„Viltis, kuri neapgauna“
Įvadas – Julián Carrón. Balandžio 29 d.
Sveikinu jus visus, kiekvieną asmeniškai, nes kiekvienas iš jūsų esate dalis šios draugystės, šios tautos, kuriai suteikė gyvybę kunigo Giussanio, pirmą kartą lydinčio mus kitokiu būdu, bet čia esančiu labiau nei bet kada, tikėjimas ir liudijimas; ir šiandien mes visi patiriame jo artumą, jo buvimą.
Pasveikinkime ir visas šalis, kurios yra prisijungusios satelito pagalba, ir tas, kuriose rekolekcijos vyks ateinančiomis savaitėmis; iš viso šešiasdešimt šalių.
Ateinančiomis savaitėmis pirmą kartą rekolekcijose su mumis dalyvaus keturios šalys: Urugvajus, Hondūras, Egiptas ir Etiopija.
Atsistokime.
Visi mes suvokiame šio išgyvenamo momento išskirtinumą, ir kuo daugiau apie tai galvojame, tuo labiau patiriame mūsų neatitikimą priešais mus iškylantį tokį galingą iššūkį. Todėl beveik spontaniškai norime pradėti šias rekolekcijas melsdami Šventąją Dvasią, kad leistų mums visiems, kiekvienam, asmeniškai, pavieniui būti Kristaus akivaizdoje.
DISCENDI SANTO SPIRITO
(Nuženk, Šventoji Dvasia)
Pradėsime perskaidydami laišką, kurį Šventojo sosto sekretorius, kardinolas Sodano, atsiuntė mano, Comunione e Liberazione brolijos atsakingojo, vardu:
„Gerbiamasis, su džiaugsmu perduodu Jums ir Comunione ir Liberazione brolijai ypatingą Jo Šventenybės Benedikto XVI sveikinimą rekolekcijų, kurios vyks Riminyje šių metų balandžio 29 – 30 dienomis, proga.
Šventasis Tėvas, kol Savo siela dar gyvai prisimena jaudinančias mirusiojo kunigo Luigi Giussani laidotuves Milano katedroje, dvasiškai dalyvauja šių dienų apmąstymų ir maldų įkarštyje, kurioms Jūs vadovaujate, ir linki, kad jos būtų vaisingos asketiško atsinaujinimo ir liepsnojančio apaštališko bei misionieriško uolumo...
Kokia reikšminga meditacijų, kurias jūs vesite, tema: viltis. Kaip svarbu mūsų laikais suprasti vertę ir svarbą krikščioniškosios vilties, kurios šaknys glūdi paprastame tikėjime, ir kuri neabejoja Kristumi bei jo išgelbėjimo žodžiu. Šia viltimi maitinosi brangusis kunigas Giussani, ir jo nurodytu keliu ketina toliau eiti jūsų nusipelniusi Brolija. Jūsų įkūrėjas tik keletu dienų anksčiau mirė už Šventąjį tėvą Joną Paulių II. Abu liepsnojantys Kristaus liudininkai. Mums paliko liudijimą visiško atsidavimo „vilčiai, kuri neapgauna“ (Rm 5,5), tai vilčiai, kuria Šventoji dvasia užlieja tikinčiųjų širdis, pripildyma jas Dievo meile.
Šventasis Tėvas patiki Švenčiausiajai Marijai, Vilties Motinai jūsų rekolekcijų sėkmę ir iš širdies siunčia nuoširdų apaštalinį palaiminimą Jums, visiems dalyviams ir Comunione e Liberazione brolijai.
Jums ištikimas Viešpatyje“
Kardinolas Angelo Sodano
Šventojo Sosto sekretorius. Šis Kristaus klausimas niekada nėra retorinis, ypač dabar nei bet kada, šioje reliatyvizmo epochoje, kurioje mes gyvename, reliatyvizmo epochoje, kuri nepripažįsta nieko kaip galutinio, nes, kaip sakė Malraux, „ mes pažįstame visa ko melą“.
Mes gerai žinome, kad skiriamės nuo kitų, ir mus taip pat žeidžia šis išplitęs nihilizmas, kuris įsiveržia į mūsų gyvenimą įvairiausiais būdais.
Todėl jaučiame, kad šis Kristaus klausimas yra toks svarbus: „Ar Žmogaus Sūnus, kai ateis, ras žemėje tikėjimą?“; tikėjimą, ne kaip tuščią, sumišusį, be prasmės religingumą, bet tikėjimą, kaip istorinės Esaties pripažinimą, kuri gali pakeisti ir palaikyti gyvenimą, nes be šios Esaties, prie kurios mes galime prisišlieti, gyvenimas įtrauks taip pat ir mus į šį nihilizmą, į niekį.
Mes gerai žinome, kas yra šis tikėjimas, mums pasisekė, kad galėjome jį pamatyti dviejuose milžinuose – don Giusanyje ir Jone Pauliuje II, ir suprantame, kas yra šis tikėjimas, nes mus visus palaikė jų tikėjimas, ir todėl istorijoje jaučiame tokio tikėjimo trūkumą, tokios esaties trūkumą, kuris paverčia istoriją dykumą, kai neturime į ką atsiremti, kur surasti pagalbos.
Ir todėl šių dviejų milžinų, palaikiusių krikščionių tautos tikėjimą, mirtis ženklina momentą, kuriame gyvename, kaip mes visi gyvenome šiuos du jaudinančius mėnesius, kurie pasiekė kulminaciją naujojo mūsų tautos vedlio, Benedikto XVI, išrinkimu.
Visi šie faktai įvertina šio momento svarbą. Ką mums nurodo Viešpats kunigo Giussani ir Jono Pauliaus II mirtimis, Benedikto XVI išrinkimu?
Galėsime suprasti, ko mūsų prašo Viešpats, jei žiūrėsime atidžiai į tai, kas atsitiko, ir į tai, kas toliau vyksta po kunigo Giussani mirties.
„Jei kviečių grūdas nukris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos daug vaisių“(Jn 12,24). Negalime galvoti apie kunigą Giussani, apie jo mirtį, jei negalvojame apie šį Jėzaus sakinį. Po jo mirties pasipylė vaisiai, kurie pirmiausiai nustebino mus. Netikėtai pamatėme daugelio žmonių susidomėjimą jo asmenybe: šarvojimo salėje ir laidotuvių metu Milano katedroje visiems atsivėrė išskirtinė kunigo Giussani didybė. Paradoksalu, bet kiek vilties paslaptingu būdu vėl prikėlė savo mirtimi mūsų brangusis draugas.
Visi tie, kurie mus šiuo metu sutiko, laukia atsakymo; kiek jų kreipėsi į mus, norėdami susipažinti su juo? Ir kas jiems gali atsakyti, jei ne mes patys. Tai verčia mus sąmoningiau suvokti, kad judėjimas esame kiekvienas iš mūsų, ir šiuo momentu turime išskirtinę galimybę parodyti begalinį savo dėkingumą kunigui Giussani, o ypač padaryti taip, kad mūsų Brolijos tikslas būtų tikras.
Lyg pati realybė mums rodytų kelią, kuriuo turime eiti: paprasčiausiai reikia atsakyti svarbiam faktui, kurį Paslaptis iškelia priešais mus. Ir kaip galime atsakyti visiems tiems, kurie prisiartina prie mūsų sužavėti to, ką pamatė? Tuo pačiu būdu, kurį mes patyrėme santykyje su kunigu Giussani. Mes galime atsakyti ne tik kalbėdami apie jį; visi laukia, kad mes paliudytume Tą, kurį jis mums paliudijo, tai yra, Kristų.
Ar ne tai kiekvieną iš mūsų sužavėjo? Sutikdami jį (tai matėme daug kartų), patirdavome patį Kristaus žvilgsnį.
Vėl iš naujo vyksta tas malonės momentas, koks ir jis buvo mums, ir tokiu būdu krikščionybė tęsiasi kaip faktas, į kurį esame taip galingai įtraukti, kad įtrauktume bet ką, kas mus sutinka.
Tokiu būdu kunigo Giussani karizma išlieka ir gali būti sutikta ne todėl, kad priminsime apie jo praeities gyvenimą arba paprasčiausiai kartosime jo teisingą ir tvirtą kalbą, bet todėl, kad tiesos sūkurys, į kurį mus įtraukė, tęsiasi kaip gyva realybė tautos, kuri šiais dramatiškais laikais iškyla kaip Kristaus pergalės, Jo neišsenkančio gėrio ženklas.
Liudydami gyvąjį Kristų, atsakome ir į didžiulės minios, kuri vyko paskutinį kartą atsisveikinti su Jonu Pauliumi II, susidomėjimą. Ko ieškojo tiek daug žmonių vykdami į Romą ir valandas trukusiose eilėse? Kas atsakė į jų šauksmą, jų poreikį?
Be abejonės, pirmasis atsakė jo sosto paveldėtojas, taip mūsų mylimas Benediktas XVI, kurio liudijimas šiomis dienomis buvo toks jaudinantis.
O šitai ko prašo iš mūsų? Kaip galime jam padėti atsakyti mūsų aplinkoje, būdami tarp žmonių? Ką mums nurodo visi šie faktai? Kad Kristus būtų gyvas, reikia mūsų pasikeitimo, mūsų tikėjimo atsinaujinimo.
Tai mums pasakė Popiežius: mes esame pašaukti būti suaugusiais tikėjime, ir todėl negalime likti vaikais, būti mažais tikėjime.
Kuo pasireiškia nebrandus tikėjimas? To klausė Popiežius. Cituodamas šv. Paulių, atsakė, kad tai reiškia būti blaškomiems bangų, bet kokio doktrinos vėjo mėtomiems, tai yra, to reliatyvizmo, kuris nepripažįsta nieko kaip galutinio, ir kuris palieka galutiniu matu savąjį „aš“ bei savus norus. Tuo tarpu brandus tikėjimas neseka madų bangomis ar paskutinėmis naujovėmis, suaugęs ir brandus yra toks tikėjimas, kuris radikaliai susijęs su Kristumi. Ši draugystė įveda kitą matą: Dievo Sūnų, tikrąjį žmogų. Taip pat mums pasakė, kad būtent Jis yra tikrojo žmogiškumo matas.
Popiežius mus ragina, kad atsakytume į šio momento svarbą, visų pirma sau, nes be šios draugystės su Kristumi mūsų gyvenimas nejuda, be šios draugystės mes negalime duoti pasauliui nieko, kas atsakytų tinkamai į jo poreikį.
Todėl viskas yra svarbu, kai mes atsakome į Kristaus kvietimą šiai draugystei.
„Sek manimi“, „sek paskui mane“, pakartojo Jono Pauliaus II laidotuvių metu Racingeris, tada dar būdamas kardinolas. Benediktas XVI apibendrino Jono Pauliaus II gyvenimą, atsakydamas, kad kiekvienoje situacijoje Jonas Paulius savo gyvenimu atsiliepė į Kristaus šaukimą. Tai, kas buvo svarbu, tai, kas paženklino kiekvieną Popiežiaus gyvenimo žingsnį jo galingame liudijame, buvo atsakymas, tai, kad gyvenimo aplinkybėse Viešpats jį kvietė sekti paskui: „Sek paskui mane“.
Tokiu būdu suteikė visiems mums galimybę sužinoti, kas paverčia gyvenimą vaisingu. Gyvenimo vyksmas nėra tai, ką regime, gyvenimo vyksmas yra tas paslaptingas kiekvieno iš mūsų dialogas su Kristumi: „Sek paskui mane“.
Racingeris, tuomet dar kardinolas, priminė, kad mūsų Popiežius, visi tai žinome, niekados nenorėjo tausoti savojo gyvenimo, pasilaikyti jo sau, norėjo atiduoti visą save iki galo, iki paskutinio momento Kristui, ir tokiu būdu mums. Būtent tokiu būdu galėjo patirti, patirti, išgyventi, kad visa tai, ką patikėjo į Viešpaties rankas, sugrįžo nauju būdu.
Šitai, tokia gyvenimo patirtis iškelia „viltį, kuri neapgauna“ (Rm 5,5), tokia yra mūsų rekolekcijų tema.
Viltis yra piligrimo, keliautojo galia, to, kuris, vartojant klasikinį posakį, yra „status viatoris“ (yra kelyje), „viator“ (keliauja), tai reiškia, keliaujantis. „Status viator“ nurodo, jog keliaujama, esama kelyje, ir todėl atskleidžia pačią slapčiausią mūsų kaip kūrinių prigimtį. Esame kelyje, o keliautojo galia yra viltis tame, kas yra, ir tame, kas dar nepasirodė. Kad pasiektume tai, reikia keliauti, ir turime būti palaikomi šiame kelyje; ir visi žinome kokio palaikymo mums reikia šiame kelyje.
Tokia yra vilties svarba mūsų kelyje.
Mes dalyvaujame šiomis dienomis renginyje, renginyje, kurio formos dėka visiems mums kalba, šios formos dėka, šiuo būdu mums kalba, mus liečia, mus apkabina, mus lydi Paslaptis. Todėl turime pasirūpinti visomis šio renginio detalėmis taip, kaip mus visuomet mokė kunigas Giussani.
Visa tai yra tau ir man, tavo vilčiai, tavo draugystei su Jėzumi. Todėl tvarka, muzika, dainos, tyla, viskas, viskas yra tam, kad mūsų būtis čia neliktų tuščia, kad mūsų buvimo čia dėka Paslaptis paliestų tavąjį ir manąjį gyvenimus.
Todėl prašau jūsų, kad kiekvienas asmeniškai prisiimtumėte atsakomybę dėl šio renginio, tam, kad padėtume vieni kitiems, nes esame vargšai, tyloje, tam paslaptingam dialogui, kuris sutvirtina mūsų draugystę su Kristumi, ypač autobusuose, nes neturime daug laisvo laiko, ir jei tuo nepasinaudosime čia, jei neleisime, kad tyla mus paliestų... Nes tyla reikalinga tam dialogui, taip, lyg kažkas atsitiktų, ir tu netektum žado, tai įvykio pasekmė.. Kad išsaugotume, sugertume, apkabintume šį įvykį, kad padėtume asmeniniam darbui, reikia tylos, kitaip pabėgs, nieko neliks, nes po to kasdieniniame gyvenime neturime daug laiko.
Todėl padėkime vieni kitiems per šias dienas, melsdami Dievo Motiną ir kunigą Giussani, kad mus laikytų už rankos.
Dabar Šventos Mišios.
