2004 - Rekolekcijos

2004

„Žmogaus likimas”,
Įvadas – Don Pino. Balandžio 23d.


“Manyje esantis liūdesys, meilė, kurios nėra, turi tūkstančius metų”. Š.Paulius laiške korintiečiams sako: „Pasaulio liūdesys kuria mirtį; liūdesys kaip ribų ir nuodėmės kalėjimas, liūdesys kaip nuvilto išpuikimo išdava.“ Šį vakarą mano liūdesys yra laukimas, yra prašymas, yra šauksmas.
Pradedant šį susitikimą, šį susitikimą, kurį kiekvienas iš mūsų nori pasidalinti kartu su kitu, kartu su draugu, mūsų liūdesys tampa prašymu, tampa šauksmu Kristaus, Jo Dvasios, kad suteiktų mūsų silpnam “aš” sąmoningumo ir laisvės, kad iš naujo pažadintų mūsų pavargusį žmogiškumą, kad vėl atvertų beribį mūsų troškimo horizontą, kad padarytų mus gyvybingai sąmoningesniais - padėkoje to, kuris užplūsta mūsų gyvenimą - dėl atsakomybės, kurią turime, turi ši draugija, ši istorija, pasaulio istorijoje.
Atsistokime ir giedokime, nešaukdami, šaukdami širdimi, o ne balsu, “Discendi Santo Spirito” (Nusileisk Šventoji Dvasia).

DISCENDI SANTO SPIRITO
Visų pirma noriu pasakyti “Sveiki atvykę” kiekvienam iš jūsų ir, kartu su jumis, visiems draugams, kurie satelito pagalba yra su mumis 22-ose Europos šalyse, kai kurie naujai, kaip, pavyzdžiui, Albanija, ir po to visiems kitiems, kurie, skirtingu metu, artimiausiais mėnesiais, savaitėmis išgyvens šį susitikimą visuose žemynuose nuo Lotynų Amerikos iki Azijos, iki Okeanijos, viso 34-ios šalys. Sakau tai, kad kiekvienas iš mūsų suvoktų - dėl duotos mums laisvės, dėl mums šioje istorijoje duoto sąmoningumo -, kad mūsų “aš” prasmė, mūsų patirties apimtys turi pasaulio ribas. Noriu jums perskaityti telegramą, atsiųstą jo Šventenybės Jono Pauliaus II don Giussani: Comunione e Liberazione Dvasinių rekolekcijų, kurių tema “Žmogaus likimas”, proga, esu laimingas perduodamas gausiai susirinkusiems nuoširdų, gero linkintį sveikinimą ir užtikrindamas savo dvasinį artumą, bei linkėdamas, kad naudingas susitikimas prisidėt prie toų, jog geriau pažintumėte kiekvieno žmogaus priklausymą Dievui, jog skatintų kiekvieno ištikimybę Kristui, žmogaus atpirkėjui, dosniai įsipareigojant naujos evangelizacijos veikloje, karštai meldžiu gausaus dangaus malonių pasireiškimo ir siunčiu Jums, Brolijos atsakingiesiems ir visiems susirinkusiems, ypatingą apaštališkąjį palaiminimą.
“Kokia naudą gaus žmogus jei laimės visą pasaulį ir po to neteks pats savęs? Arba ką žmogus galės duoti vietoj savęs?”. Šį klausimą, šį klausimą, kuris užgniaužia kvapą, Kristus užduoda man ir kiekvienam iš mūsų. “Ką gali duoti vietoj savęs? Kam reikia laimėti visą pasaulį, jei po to netenki savęs paties?”. Nėra stipresnio klausimo, kuris būtų labiau nukreiptas į pačią mūsų gyvenimo, mūsų buvimo gilumą, nėra stipresnės aistros gyvenimui už tą, kuri išreikšta šiuo klausimu. Būtent šis klausimas įveda mus į šių mūsų rekolekcijų temą: “Žmogaus likimas”. Koks didis žodis, koks širdies virpulys, koks paslapties intensyvumas slepiasi šiame žodyje “likimas”! Bet kaip lengvai šių dienų sumaištyje, aplinkybių spaudime, mūsų dienų neapibrėžtume ar dėl mūsų paviršutiniškumo šis žodis, kai į jį atkreipiamas dėmesys, įgauna kažką fatališko, pasiduodančio ar net mechaniško.
Negaliu ištarti “likimas” nejausdamas širdies daužymosi, reikalavimo mano sąmoningumui, mano laisvės daužymosi. Ką reiškia sakyti mano likimas ir tavo likimas? Kaip tik ši tema bus plėtojama, į kurią būsime įvesti, kuriai rytoj būsime pašaukti ir provokuojami Julian Carron.
Kas yra tavo gyvenimas? Kas tai yra linksmų ir liūdnų aplinkybių spūstis? Šiandienos popietę, sulaukiau vienos draugės skambučio, kuri pasakė: “Būtent šiandien gimė taip laukiamas pirmagimis” ir tuoj pat kito skambučio: “Negaliu atvykti į Rekolekcijas, nes mano liga progresuoja”, bet abi, nors ir labai skirtingomis aplinkybėmis, man pasakė: “Dovanojame šį džiaugsmą, dovanoju šį skausmą kiekvieno žmogaus, visų iš mano Brolijos grupės, visų, kurių nepažįstų ir, kurie yra maniškiai, keliui”. Koks didis yra gyvenimas! Koks didis yra gyvenimas užkluptas begimstantis, bepražįstantis iš Paslapties! Ir vis dėlto, draugai mano, kiek to savaime suprantamo, kiek įpratimo arba kaip pasiduodama šių laikų sumaiščiai, tokių sunkių ir žiaurių laikų, pilnų baimės, pilnų netikrumo, pilnų tų nihilistiškų liaupsių, kurios tampa mirties troškimu, kaip tai galėjome patirti po nesenų tragiškų Madrido įvykių tame siaubingame teroristų Spaudos Pranešime: “Mes mylime mirtį labiau nei jūs mylite gyvenimą”.
Į galvą ateina Teilhard’o de Chardin’o žodžiai: “Didžiausias pavojus, kokio gali bijoti šių laikų žmonija, nėra katastrofa, užklumpanti iš išorinio pasaulio, žvaigždžių katastrofa, nėra nei badas, nei maras [galėtume pridėti: nėra aklas ir gyvuliškas terorizmo smurtas]; tai yra dvasinė negalia, pati baisiausia, nes iš visų rykščių tiesiogiai labiausiai susijusi su tuo, kas žmogiška: tai - gyvenimo skonio praradimas”.
Kaip neprarandamas gyvenimo skonis? Kai gyvenimas turi aiškias ištakas ir aiškų tikslą, kai gyvenimas yra tikras nužymėtas kelias link jo išsipildymo. Tai deginantis pastebėjimas, kurį randame Leopardi laiške savo draugui: “Jei laimė neegzistuoja, tai kas tada yra gyvenimas?”. Mes priimame gyvenimą, nes siekiame laimės, mes ne iškenčiame gyvenimą, mes ne pakeliame gyvenimą, mes nesivelkame gyvenime; mes, tokie kokie esame, taip kaip galime, priimame gyvenimą, nes siekiame laimės. Bet tam, kad siektum, reikia sąmoningumo, reikia kažkieno įėjimo į gyvenimą, kad primintų, jog gyvenimas - tai laimės siekimas, gėrio siekimas, siekimas išsipildymo. Ką domina mano likimas? Tai klausimas, kurį prieš kelias dienas mums uždavė Julian Carron. Ką domina tavo likimas? Kiek žmonių pažįsti savo gyvenime? Iš jų, kiek nešioja širdyje tavo likimą? Tiek ryšių, tiek interesų, bet kiek ateina pasidalinti rūpesčiu, dėmesiu, meile tavo likimui? Daugeliui mūsų, ir beveik visiems žmonėms, tikras yra, viename iš Kafkos Dienoraščių rastas pastebėjimas: “Koks mažas aš bebūčiau, čia nėra nei vieno, kuris visiškai galėtų mane suprasti. O! Turėti kažką, kuris turėtų šį supratimą (nežinau, moterį): reikėtų pasakyti būti palaikomam iš visų pusių, turėti Dievą”.
Jei esame čia, kodėl esame čia? Kodėl laisvai priėmėme pasiaukojimą dėl kelionės, pasiaukojimą dėl persikėlimo, dėl šių dienų įsikūrimo? Kodėl? Dėl susirinkimo? Dėl organizacijos susitikimo? Kodėl čia atvykome? Esame čia, nes kiekvienas iš mūsų gali pasakyti (ir jei to nepasakytume būtų mažiau mūsų žmogiškumo, būtų mažesnė meilė sau patiems), nes kiekvienas iš mūsų čia esantis matėm, išgyveno patirtį, kad yra kažkas mane suprantantis, kad yra kažkas, kuris žiūri į mano gyvenimą su didesniu švelnumu nei motina žiūri į savo vaiką.
Šį klausimą Kristus mums užduoda šioje istorijoje, šiame kelyje. Tuoj pat tai pasakykime, draugai: didysis likimo klausimas sutampa su ištikimybės ir su šio kelio tikrumo klausimu; ne “kokiu nors” keliu, bet Keliu, taip kaip tai mums dar kartą primena don Giussani laiškas Popiežiui bei Popiežiaus atsakymas don Gius, vakar publikuoti “Osservatore Romano”.
Esame kartu, susiėjome, kad padėtume vienas kitam kelyje į likimą, o pirmasis būdas vienas kitam padėti, pirmas būdas pasiduoti stipraus ryšio, draugystės, kurios negali pažeisti laikas, švelnumui, yra sąmoningumas iš ko sudarytas mūsų gyvenimas, iš sudaryta mūsų draugija pavadinta laiške “sakramentine dalimi priklausydama Bažnyčiai”. Vienybė, kuri sutampa, kuri turi formą, kuri turi veidą, kuri turi to žmogaus balsą, kuri turi autoritetą šio žmogaus, kuris dabar mūsų gyvenime, šaukia: “Kokią naudą gauni jei laimi viską ir paskui netenki savęs? Ką gali duoti vietoj savęs?”. Būtent dėl to nuspėjamo ir dar kartą patiriamo švelnumo galime priimti šį gyvenimo kelią: sunkų, varginantį ir žavintį kaip nuotykis. Tai šių dienų darbas. Darbas visų pirma kaip klausimas, kaip dėmesys pasiūlymo tiesai, pasiūlymo, kuris mus pasiekia, pasiekia, kad mus pakeistų, pasiekia, kad pažadintų mus iš miego, iš įpročių, iš banalumo, iš jau žinomo.
Šis klausimas turi savyje labai materialią dalį; suprantate, kad išraiškos pasirinkimas, net ir šio susitikimo forma, kas yra mūsų vienybė, gili mūsų vienybės paslaptis, šio kelio išganymo vertė, tai ilgo važiavimo autobusu, ilgo ėjimo pėsčiomis reikalaujantis pasiaukojimas, pasiaukojimas reikalaujantis drausmės, paklusnumo. Visa tai negali būti organizacinis rezultatas, nors ir galimas; tai tavo veiksmas, tai kiekvieno iš mūsų „aš“ veiksmas priešais šitą žmogų, prieš šią Esatį. Nėra patirties, nėra rekolekcijų be “aš”, nes patirtis yra darbas, o darbas apima sąmonę ir laisvę, tai yra mano veikiantį “aš”. Be to viskas būtų formalu ir galiausiai nenaudinga. O šio žmogaus sąmoningumo prieš Viešpatį, prieš Tą, kuris man užduoda šį klausimą su didesniu švelnumu nei mano motina, viršūnė yra tyla. Tai, draugai mano, yra didelis iššūkis. Nes Rekolekcijas veda ne tik tas, kuris kalba, bet ir tyla kaip klausimas ir kiekvieno mūsų prašymas. Didžiosios savaitės susitikimų didingumas (tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, su ta tyla, su kuria ją išgyveno, šaukė pasauliui, kad Kristus yra tikras ir Kristus yra gyvas) atsispindi šių dienų momentuose ir valandose.
Tai nėra neįmanoma, ir negali būti, kad mūsų silpnumas ir mūsų instinktyvumas diktuoja mums sąlygas. Tai, ką norime pasakyti vienas kitam, pasakysime; šiais momentais, šiomis dienomis, per šią pusantros dienos meilė kiekvienam iš mūsų, aistra kito likimui yra visų pirma pagalba būti tyloje prieš Kristų. Ir jei, ypač sunkiausiais momentais, važiuojant autobusu (galvoju apie tuos, kurie keliauja, pavyzdžiui), atsitinka taip, kad akimirką pasiduodame, vėl iš naujo atsistokite. Tai, kad esame Brolija matosi iš to sąmoningumo ir iš šios įsitempusios laisvės, maldaujančios šios Esaties, maldaujančios likimo, kuris mūs pasitinka. Su šiuo prašymu pasiruoškime Šv. Mišioms, kurias švęs Monsinjoras Vecerrica.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits