2009 - Rekolekcijos

2009

„Metodas ateina iš tikėjimo"
Įvadas – Julián Carrón. Balandžio 24d.


Sveikiname visus čia susirinkusius ir draugus, prisijungusius prie mūsų per palydovą: tiesiogiai dalyvauja dvidešimt trys šalys, vėliau rekolekcijas rengs dar keturiasdešimt šalių, iš viso šešiasdešimt trys. Pirmą kartą tiesiogiai rekolekcijas seka Malta.
Iš pradžių perskaitysiu telegramą, kurią mums atsiuntė Šventasis Tėvas:
„Comunione e Liberazione Brolijos rekolekcijų, kurių tema „Metodas ateina iš tikėjimo“, proga, Aukščiausias Bažnyčios vadovas perduoda jų dalyviams savo nuoširdžius ir gėrio kupinus sveikinimus, užtikrindamas, kad dvasiškai Jis yra su jumis. Linkėdamas, kad svarbus susitikimas pažadintų gyvesnę ištikimybę Kristui visam laikui, dar karštesnį Evangelijos liudijimą, meldžia, kad dangiškosios dvasios jus gausiai apšviestų, ir iš širdies skiria Jums, ir Comunione e Liberazione Brolijos atsakingiesiems ir visiems susirinkusiems ypatingąjį apaštališkąjį palaiminimą. Kardinolas Tarcisio Bertone, Jo Šventenybės valstybės sekretorius“.
1. „Dievo mums skirtos aplinkybės yra esminis ir ne mažiau svarbus mūsų pašaukimo, mūsų misijos, kuriai Jis mus kviečia, veiksnys. Jei krikščionybė yra naujienos apie tai, kad Paslaptis įsikūnijo žmoguje, skelbimas, aplinkybės, kurioje tu užimi poziciją šiuo klausimu viso pasaulio akivaizdoje, yra svarbios pačiam liudijimo apibrėžimui“.
Visi mes gerai žinome, kokios aplinkybės metė mums iššūkį šiais metais: ekonomikos krizė, žemės drebėjimas Abrucuose, tos daugybė skausmo formų, kurios mus privertė susimąstyti (ypač Eluanos istorija), matyti, kaip prieš mūsų akis griūva pasaulis, kurio statymai nebesugeba apginti gyvenimo ar šeimos gėrio, būti priverstam gyventi savo gyvenimą „be tėvynės“, dramatiškos asmeninės ir socialinės aplinkybės – nuo ligų iki sunkumų, nuo darbo praradimo iki praktiškai visko praradimo, kaip kad patyrė mūsų draugai iš Abrucų. Todėl Dievo mums skirtos aplinkybės, kaip mums sako kun. Giussani, „yra esminis ir ne mažiau svarbus mūsų pašaukimo veiksnys“. Todėl mums aplinkybės nėra neutralios, nėra beprasmiai dalykai; t.y. nėra tik dalykai, kuriuos stoiškai reikia iškęsti, iškentėti. Jos yra mūsų pašaukimo, būdo, kuriuo Dievas, geroji Paslaptis, mus šaukia, meta mums iššūkį, mus ugdo, dalis. Mums šios aplinkybės yra tokios gilios kaip šauksmas, todėl jos yra kiekvieno iš mūsų pokalbio su esančia Paslaptimi dalis.
Todėl – kaip kun. Giussanis mums kalbėjo prieš penkiolika metų pradėdamas 1994 metų Brolijos rekolekcijas, - gyvenimas yra pokalbis.
„Gyvenimas nėra tragedija: tragedija yra tai, kas viską panardina į niekį. Tačiau gyvenimas, taip, gyvenimas yra drama: jis yra dramatiškas, nes kaip tik ryšys tarp mūsų „aš“ ir Dievo „Tu“, mūsiškis „aš“ ir turi sekti Dievo nužymėtu keliu“. Tik ši Esatis, šis „Tu“ leidžia aplinkybėms pasikeisti, nes be šio „Tu“ viskas būtų niekas, visa aplinkui reikštų žingsnį vis miglotesnės tragedijos link. Ir būtent todėl, kad yra šis „Tu“, aplinkybės mus kviečia prie Jo, tai Jis mus šaukia prie savęs per jas, Jis mus šaukia į mūsų likimą per bet kokį atsitinkantį dalyką. Niekas mums nepanaikina grėsmės, apie kurią prieš daugelį metų kalbėjo kun. Giussanis: gyventi gyvenimą nusileidžiant visuotinei mūsų visuomenę kuriančiai anestezijai: „Teilhard de Chardin teigė, kad tikrasis mūsų epochos pavojus yra gyvenimo skonio praradimas. Taigi, gyvenimo skonio praradimas implikuoja savęs nejautimą, [...], nemeilę sau pačiam. Tačiau reiktų visuotinės anestezijos, kad žmogus visas visiškai prarastų prisirišimo prie savęs paties jausmą ir taip pat vieną, bent jau besimezgantį jausmą sau pačiam, susirūpinimą dėl savęs paties; tam reiktų visuotinės anestezijos. Visuomenė, kurioje gyvename, gali atlikti tokią visą apimančią anesteziją [ir mes tai gerai žinome, nes dažnai esame lyg užmigę savo tingulyje, savo išsiblaškyme, bėgime nuo savęs pačių, kur pats tolimiausias dalykas yra meilė sau; tik įsivaizduokite, kada paskutinį kartą kiekvienas iš mūsų (visų pirma tai sakau pačiam sau) nors akimirką jautėme švelnumą pačiam sau, jautė savyje virpant švelnumą pačiam sau], tačiau ši anestezija negali trukti amžinai. Net ir tokia visa apimanti labai paplitusi anestezija – todėl tokia visuomenė visiškai pasižymi susvetimėjimu – turi ribas, ji negali trukti visą laiką ir todėl kančia [...] yra neišvengiama. Kančia [...] žymi visuotinės anestezijos nutraukimą, pertraukimą ar pabaigą“.
Per šias aplinkybes Paslaptis nori pabudinti mus iš šios anestezijos, auklėti mus sąmoningai suvokti save pačius, auklėti mus mūsų tiesai, budina mus sąžinei, dėl kurios esame sukurti, neleidžia mums eiti į niekur ir nesirūpinti dėl savęs pačių, auklėja mus jausti savo gyvenimui aistrą – patį ryškiausią Dievo mums juntamo švelnumo ženklą. Ir kaip Jis mus auklėja? Ne kalbėdamas, ne per apmąstymus – kurių dažnai mes nenorime klausytis – bet per realybės patirtį, per aplinkybes, į kurias Jis mus kviečia, mus sukrečia („Bet ar supranti?!“). Apie tai skaitėme Bendruomenės mokyklos tekste: „Gyventi išmoksti ne teoriškai, o realybėje“, realybės trupinėlis vertas daugiau už tūkstantį žodžių. Taigi, bičiuliai, aplinkybės, kančia, sunkumai mus priverčia pamatyti gyvenimo rimtumą, kurio dažnai mes nenorime matyti.
„Paprastai gyvenime visiems žmonėms rimtos problemos yra pinigai, vaikai, vyro ir moters santykiai, sveikata, politika: pasauliui rimta yra viskas išskyrus gyvenimą. Aš nesakau “gyvenimas” – gyvenimas kaip, pavyzdžiui, sveikata yra rimtas dalykas (tai natūralu) -, bet “tas gyvenimas” [reikėtų pamatyti, kaip virpa kun. Giussanis, kai taria „Gyvenimas“, ir tuomet pajustume visą Jo aistros kiekvienam iš mūsų virpėjimą]. Kas gi yra “tas gyvenimas”, svarbesnis už sveikatą, pinigus, santykius tarp vyro ir moters, vaikus ir darbą? Kas dar be viso to yra gyvenimas? Ką jis implikuoja? Gyvenimas apima visa tai, tačiau kartu su viso to tikslu, turi prasmę“.
O aplinkybės kviečia mus drąsiai atrasti šią prasmę.
2. Taigi tikroji problema nėra krizė, nėra šios daugiau ar mažiau dramatiškos aplinkybės, paliečiančios mus vienu ar kitu būdu, tikroji problema yra tai, kaip mes elgiamės šiose aplinkybėse, kaip į jas žvelgiame. Matome, kad dažnai šios aplinkybės yra proga suvokti, jog esame sutrikę, pasimetę. Kodėl? „Šiandien Bažnyčios realybė, kaip kasdienis įvykis, kuriame pasirodo tikrasis Įvykis, stoja pasaulio akivaizdoje, nesakau, kad pamiršdama, bet lyg savaime suprantamu laikydama, bent jau metodo požiūriu, dogmatinį krikščionybės turinį, jo ontologiją, kaip tikėjimo įvykį“. Su mumis gali įvykti tas pats: žvelgti į aplinkybes, nesakau pamirštant, bet lyg hipotizuojant, laikant akivaizdžiu tikėjimo įvykį. Ir pasijuntame sutrikę.
Būtent todėl mums iššūkį metančios aplinkybės leidžia pamatyti – kaip suprasime per šias dienas – per šiuos metus nueitą kelią, nes kun. Giussani mus mokė, kad aplinkybė yra vieta, kurioje žmogus užima poziciją pasaulio akivaizdoje tuo būdu, kuriuo jis ją išgyvena. Krikščioniškąją žinią gavusiesiems – „Paslaptis įsikūnijo žmoguje“ – kiekviena aplinkybė yra proga, kai kiekvienas parodo savo požiūrį į šią žinią, į šį faktą.
Mes visiems pasakome, ką mums reiškia Kristus, tuo būdu, kuriuo išgyvename aplinkybes. Kiekvienas gali žiūrėti į save patį, gali užtikti save beveikiantį, nes kiekvienas veikė šiose aplinkybėse. Mes visi veikiame, mums visiems vienu ar kitu būdu iššūkį meta šios aplinkybės. Mes visi buvome priversti pasirodyti – nė vienas to neišvengė – ir mes pasakėme, ką mums reiškia gyvenimas, ką reiškia Kristus, kas mums yra svarbiau už be kokį kitą dalyką, už bet kokius mūsų ketinimus. Sakau, už bet kokius mūsų ketinimus, nes dažnai ketinimus mes painiojame su realybe. Dažnai tie ketinimai yra teisingi, bet vėliau suvokiame, kad gyvename mes pagal kitokią logiką. Todėl iš būdo, kuriuo mes žvelgiame į mums iššūkį metančias aplinkybes, mes galime suprasti, kam priklausome: „Priešingai, iš to, kaip mes užimame šią poziciją, galima suprasti, jei ir kaip giliai mes patiriame tą priklausymo ryšį – gilų visos kultūrinės išraiškos pagrindą“. Taigi, mes patys sau pasakome, kokiai kultūrai priklausome, ką mylime daugiausiai ir kas mums yra brangiausia, tuo būdu, kuriuo žvelgiame į aplinkybes. Tikrųjų gyvenimo iššūkių akivaizdoje ir išryškėja kultūrinės pozicijos tvirtybė, jos sugebėjimas viską pakelti, net ir žemės drebėjimą.
Tai mums stulbinamai paliudijo mūsų bičiuliai iš Abrucų. Šiomis dienomis jie štai ką rašė:
„Balandžio 6 d., pirmadienis, siaubo diena. Pirmiausia, ką darėme, tai ieškojome vieni kitų, aiškinomės, kur esame, ir skaičiavome, kiek mūsų yra. Tada atėjo nuostaba ir dėkingumas už tai, kad visi esame saugūs: tai buvo pirmasis didelis stebuklas. Iš karto visi iš viso regiono, vos tik sužinoję, kad kažkam kažko reikia, puolė siūlytis padėti. Šis mėginimas apkabinti su visu mūsų netobulumu skausmo paliestuosius buvo svarbiausias, nes per paprastą ryšį mums buvo padedama mūsų draugystės ir Abrucų žmonių „griuvėsiuose“ įžiūrėti visiškai į griuvėsius nepanašius faktus. Dalijimosi dinamika mus padėjo išvysti netikėtus ir neįsivaizduojamus žmogaus grožio spektaklius, kurie tuojau pat leido mums įžvelgti išskirtinumą. Tuo metu vyko kažkas didingo. Kaip tik tą akimirką, kai manėme, jog nieko atsitikti nebegali. Kaip tik tarp žmonių, apie kuriuos manėme žinantys viską (mūsų bendruomenė ir namus praradę Akvilos gyventojai), ir pasirodė jaudinantis ir nenuspėjamas autoritetas. Kuriuo mes galime sekti. Ypač mus stebina Marco su žmona Daniela, kurie kitą dieną po žemės drebėjimo nusprendė įsikurti namelyje ant ratų Akviloje. Vakar vakare Marco mus sujaudino pasakęs „Tai, ko reikia mano širdžiai, yra! Žemės drebėjimas padarė tai matoma! Tarp griuvėsių pražysta gėlės. Gėlė nėra jausmas, ji yra reali. Gėlės yra Gino ir Grazia, mano žmona, mums dovanoti nameliai ant ratų, Kryžiaus kelias, ši bendrystės vieta, o Teresa, kurios pusantrų metų nebuvo su mumis, grįžo tam, kad apkabintų mus ir pasakytų: tam, kad grįžčiau, prireikė žemės drebėjimo! Gėlės yra kun. Eugenio, Ugo, Manlio ir kiti alaus mėgėjų būrelio nariai ir iš Riminio“. Nuolatinis prisikėlimo spektaklis po savaitės pilnos sukrėtimų ir kančios. Tam, ką matėme, aprašyti reikėtų daug popieriaus, nes žemės drebėjimas leido iškilti visam mūsų skurdui ir privertė mus grįžti prie atminties visada, kai tikėjome materialiais dalykais, kuriuos žemės drebėjimas iš mūsų atėmė. Ir reikėtų daug lapų prirašyti, kad papasakotume, kaip prisikėlęs Jėzus mums pasirodo. Norisi verkti, kai Jis mus aplanko tapdamas su niekuo nepalyginamu grožiu ir pasirodydamas kai kuriuose iš mūsų, kuriuos laikėme „normaliais“ ar net „griuvenomis“. Vienybė ir priklausymas skirtajai draugystei yra kita stebuklo, kurį dabar matome, pusė. Kas būtų galėjęs įsivaizduoti, kad matys kai kuriuos iš mūsų pažodžiui tikint viskuo, ką sakome! [Čia, šių tokių dramatiškų aplinkybių akivaizdoje, matyti, kas rimtai žiūri į tai, ką sakome]. Vakar Marco, prisiminęs mūsų pokalbį, pasakė: „Jei pradėsiu nuo savęs, gausiu vieną, jei pradėsiu nuo kitų, gausiu penkis. Nežinau, kodėl, bet tai veiksminga. Matau, kad atgimti padeda priklausymas iki to taško, kol viskas persismelkia vienybe“. Akivaizdu, kad mes tokie pat nevykėliai, kaip ir anksčiau, bet Vienas mus vienija. Dažnai ir įvairiai rengiam susirinkimus. Ne turėdami troškimą atstatyti namus ar regioną (kurie be kada vėl gali sugriūti), bet su nauju troškimu: kad galėtume mėgautis Kristaus, kuris savaip atstato, žavesiu ir nepamesti jo. Dabar žemė vėl dreba ir prie skausmo prideda baimę. Mums labai norisi užverti puslapį ir pasakyti: „Tikėkimės, kad šie požeminiai smūgiai greit baigsis, taip bent jau galėsim pradėti iš naujo“, nepaisant to, kad Jis tą pačią akimirką atnaujina viską. Bendruomenės mokyklos tekste rašoma: „Ištikimybės priklausymui priešai, patys didžiausi priešai yra nuovargis ir skausmas“. Mes šiuos priešus matome kiekvieną dieną ir dažnai jie mus sutriuškina. Teatleidžia mums Viešpats. Ir jūs visi kartu su Carrón, atleiskite mums. Atiduodami savo gyvenimą, kad mes liktume Kristuje“.
Kas nenorėtų tokios draugystės? Draugų, kurie prašo atiduoti gyvenimą, kad liktų Kristuje.
Draugai atvyksta iš visur, ir iš Ugandos. Štai ką man rašo Rose:
„Toms šimtui moterų iš Kampalos kvartalo, Kirekos Meeting Point (kur moterys skaldo uolas, kad šiek tiek užsidirbtų), ketvirtadienį po žemės drebėjimo, gavusi iš sekretoriato judėjimo lankstinuką italų kalba, jį perskaičiau. Akholių kalba jos man pasakė: „Tai mūsiškiai, šįkart palietė mūsiškius. Turime ką nors daryti“. Jos paklausė manęs, ar galėtų kaip nors nuvykti pagelbėti, gal autobusu. Laikraščiai rašė, kad po griuvėsiais dar yra žmonių, o moterys norėjo vykti į Abrucus skaldyti griuvėsių ir traukti iš po jų kūnus. Aš joms pasakiau, kad tai neįmanoma, nes Abrucai labai toli, kad ten galima nuvykti tik lėktuvu. O jos atsakė: „Mes turime ką nors daryti, nes jie mūsiškiai, galime bent jau ką nors nusiųsti, kad parodytume, kad jie mūsiškiai, kad mums priklauso“. Viena moteris pasakė: „Jie iš kunigo Giussanio genties“. Jos buvo taip sukrėstos, kad, kai rengiausi išvykti, man davė pinigų sumą, kurią pavertus į eurus gautume du šimtus penkiasdešimt eurų. Joms tokie pinigai yra labai didelė suma. Ir jos man pasakė, kad atiduočiau šiuos pinigus tuojau pat, kad būtų galima sumokėti kažkam, kas padeda traukti žmones iš po griuvėsių. Tą dieną neužsiėmėme įprasta veikla (verti karolius, šokti ar žaisti futbolą), nes tos moterys norėjo prisiminti. Mes kalbėjome, ir, vos tik jos suprato, kad nukentėjo italai, pasakė, kad jie iš mūsų, iš kun. Giussanio genties. Jos save laiko kun. Giussanio gentimi. Jos dar renka pinigus. Dažnai klausinėja apie mūsų draugus, nes gerai nežino, kur yra Abrucai, jos galvoja, kad nuo žemės drebėjimo nukentėjo visa Italija ir taip pat jų draugai. Dabar jos nori rašyti laišką. Turiu pakomentuoti: tai tikrai jaudina, tikra tiesa, kad metodas ateina iš tikėjimo. Kai esi paniręs į Paslaptį, negali išlikti ramus pastebėjęs, kas vyksta. Šios moterys verčia mane susijaudinti. Jos veikia ne todėl, kad judėjimas atsiuntė lankstinuką, nes taip buvo nurodyta, jos susijaudina ir todėl veikia. Jei širdis susijaudina, pradedi veikti“.
Kam nepatiktų patirti tokius virpesius? Kam nepatiktų taip virpėti? Kas tai girdėdamas (aš ne) galėjo nejausti gėdos dėl atstumo tokios patirties, kuri mus pasiekia iš pasaulio krašte esančių draugų, akivaizdoje?
Rose pridėjo ir Alice laišką:
„Brangi Rose, kažkas man atvėrė akis ir leido man suvokti, kas aš esu. Tokia brangi ir mylima. Galiu sakyti, kad mes priklausome kunigo Giussanio ir Popiežiaus genčiai, jie mus taip myli ir tikrai už mūsų gyvenimą atiduotų ir atidavė viską: štai iš ko mokėmės. Nuo žemės drebėjimo dabar kenčiantys žmonės yra iš mūsų genties, noriu siųsti jiems tai, ką jaučia mano širdis, ir mano meilė jiems, mano auka yra to ženklas. Rose, tu žinai, kad niekada meilės nepatyręs žmogus negali suprasti, ką mes jaučiame tiems žmonėms. Nes meilė yra širdies judėjimas, kurio niekas paaiškinti negali. Nemylintys žmonės gali atsakyti tik mechaniškai; o iš tikrųjų yra didinga, kai kažkas dirba dėl tavęs ir verkia kartu su tavimi, kaip kad nutiko mums. Jei gali, pasakyk tiems žmonėms, kad mes juos mylime ir jiems priklausome. Mes jaučiame jų skausmą, nes ir mes jį patyrėme. Te Dievas tebūna juose šiuo sunkiu metu, juos saugo ir guodžia, kaip mes tai darytume. Alice“.
Todėl pradėdami šias Rekolekcijas visa širdimi trokštame atsiversti. Tokios pradžios akivaizdoje galime elgtis dvejopai, šiuos du elgesio būdus kun. Giussanis matė tuose, kurie buvo ką tik pradėję sekti Jėzumi:
„Iš vienos pusės buvo tokių, kurie sunkumų sprendimo būdus turėdavo jau paruošę ar bent jau žinodavo, kokiomis priemonėmis galima spręsti žmogaus ir žmonių problemas (Šv. Rašto aiškintojai ir fariziejai), ir su jais visi kiti jiems pritariantys. Įsivaizduokite, kaip jie jo klausėsi; lyg uolos, ant kurių žodžiai krenta nieko nepadarydami ar kaip uolos, kurios skeptiškai arba su visiškai priešingais argumentais prieštarauja tiems žodžiams: į taip besielgiančią uolą ta kalba atsimušdavo, uola prieštaraudavo jai ar leisdavo išsisklaidyti. O dabar pamėginkime įsivaizduoti kitus, vargšus žmones. Ne „vargšus“ dėl savo skurdaus gyvenimo (Evangelijoje rašoma, kad Nikodemas ir daugelis kitų nebuvo varguoliai), bet vargšus dėl savo širdžių, kurios eidavo Jo klausytis, nes „dar niekas nekalbėjo, kaip šitas žmogus kalba!“, nes jie buvo, jautėsi sujaudinti, jautė, kad paliesti jų jausmai, jie jausdavosi atgimę jausmuose patiems sau, savo žmogiškume, savo žmogiškumo pajautime. Tokie žmonės sekdavo Juo [...] ir net pavalgyti užmiršdavo. Ir koks veiksnys apibrėždavo tą reiškinį? „Jėzus Kristus?“ Ne! Svarbiausias tą reiškinį apibūdinantis veiksnys buvo tai, kad šie vargšai žmonės jautė [...] gailestį sau, jie buvo išalkę ir ištroškę žmonės – kaip Jis juos pavadins „Kalno pamokslų palaiminimuose“. O ką reiškia alkis ir troškulys? Alkti ir trokšti „teisingumo“ [...] reiškia trokšti, kad tavo žmogiškumas išsipildytų, kad išryškėtų tikrasis tavojo žmogiškumo jausmas. [...] O tam, kad trokštum, kad alktum ir trokštum savojo žmogiškumo išsipildymo, turi jausti save patį, turi jausti savo žmogiškumą“.
Pradėkime rekolekcijas sąmoningai suvokdami šį mūsų poreikį. Pradėkime kaip vargstantys: pasirengę, dėl tokio mūsų pačių ir mūsų poreikių sutapimo, atsiverti visam kam, ką rekolekcijos apima. Nes auka, kurią turime paaukoti, kad dalyvautume rekolekcijose, yra lyg prašymas. Tyla, kelionės nepatogumai – viskas yra šio mūsų šauksmo, šio mūsų skurdo, dalis. Tepasigaili mūsų Viešpats.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits