"Laisvės įvykis
Įvadas - Don Pino. Gegužės 2d.
Visi atsistoję. Prašykime Viešpačio, prašykime Jo Dvasios jėgos, kad šis mūsų susibūrimas būtų svarbus žingsnis, didis žingsnis mūsų kelyje į likimą, kuris yra laimė, kad jis būtų sąmoningumo ir meilės žingsnis, aiškus žingsnis, žingsnis, kuriame mūsų veidas, mūsų dalyvavimas pasaulio gyvenime įgautų aiškesnių bruožų, rodančių sąmoningumą ir jausmų intensyvumą.
Negalime pradėti nieko, jeigu nesuvokiame, jog būtent Viešpats yra tas, kuris visa daro. Todėl tvirtai įsitikinę ir nuolankiai prašome Jo pagalbos, prašome Jo šviesos, prašome Jo jėgos.
ŠVENTOJI DVASIA, NUŽENK IŠ DANGAUS
Atsisėskite. Visų pirma kartu su jumis visais norėčiau pasveikinti draugus, kurie tuo pačiu metu kartu su mumis dalyvaus šiose Rekolekcijose. Šiais metais net 18 tautų devyniose vietose per palydovą yra prisijungę prie mūsų: Vienoje (Austrija), Slovakijoje, Vengrijoje ir Čekijoje, Burgalbene (Vokietija) ir Olandijoje, Londone (Didžioji Britanija), Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir Danijoje, Dubline (Airijoje), Svidnikoje (Lenkija), Athis-Mons (Prancūzija) ir Belgijoje, Cluj-Napoca mieste (Rumunija), Einziedelne Šveicarijoje ir Lisabonoje (Portugalija).
Per ateinančias savaites šias Rekolekcijas videokasetėje seks draugai iš kitų 37nių šalių.
Norime palinkėti greitai pasveikti Monsinjorui Gianni Danzi, kuris susirgo; jis šį vakarą turėjo būti čia. Ir ypač šiltai, visų jūsų vardu, norėčiau pasveikinti Monsinjorą Vecerrica, Fabriano vyskupą, kuris pirmą kartą tarp mūsų yra kaip vyskupas (jis yra, yra čia: tik pasislėpęs, dabar jau kaip vykupas, kartu su savo žmonėmis).
Norėčiau jums perskaityti telegramą, kurią Jo Šventenybė Jonas Paulius II asmeniškai atsiuntė don Giussani:
"Comunione e Liberazione Brolijos dvasinių Rekolekcijų "Laisvės įvykis" tema proga Jus ir visus dalyvaujančius trokštu nuoširdžiai pasveikinti bei kartu paliudyti savo dvasinį artumą. Ir, linkėdamas, kad atnaujinta išlaisvinančio Kristaus buvimo patirtis apmąstymuose ir maldoje kiekviename sužadintų vis stipresnį siekį prisišlieti prie Jo ir Jo Evangelijos tam, kad Jo, istorijos tėkmę pakeitusio, atėjimo įrodymas taptų vis įtikinamesnis, visiems karštai meldžiu gausių Šv. Dvasios malonių ir kaip jų paliudijimą Jums ir visam judėjimui siunčiu ypatingą apaštalinį palaiminimą, kuris yra ir mano nuolatinės simpatijos ženklas. Jonas Paulius II".
Norėdamas jus įvesti į šį mūsų gestą, kuris Brolijos gyvenime, jos per vienerius metus nueitame kelyje yra pats reikšmingiausias, pats lemiamiausias momentas, norėčiau jums perskaityti vieną laišką, kurį Joshua (kalinys iš Šiaurės Karolinos) atsiuntė don Giussani. Jį galite rasti išspausdintą naujame žurnalo "Tracce" numeryje (naujas numeris ir naujo formato, jį rytoj jau galima bus nusipirkti, kaip tai padaryti bus smulkiau pasakyta vėliau):
"Kunige Giussani, niekada Jūsų nepažinojau, niekada nekalbėjau su Jumis, niekada nesu jūsų apkabinęs. Ir vis dėlto jaučiuosi Jums artimas, nes šis Jūsų didis judėjimas, pradėtas prieš 50 metų Italijoje, šiandien surado mane, kalinį, gyvenantį kalėjime mažame miestelyje JAV pietuose.
Man trūksta žodžių tiksliai išreikšti tam mano nusižeminimo, mano menkumo šios charizmos akivaizdoje jausmui. Elizabeta [ji yra viena bendruomenės Vašingtone narė], kuri yra tiesiog nuostabi ir Jus labai myli, man atsiuntė keletą ankstenių žurnalo "Tracce" numerių. Aš juos visus perskaičiau su įkarščiu, tarsi išalkęs, tarsi jau seniai savo burnoje būčiau neturėjęs maisto.
Likau priblokštas istorijos, kuria viename 2001-ųjų numeryje papasakojo Giorgio Vittadini: jis buvo La Thuile miestelyje ir pasakojo, kaip jį sujaudino pasisekimas, kurį gavo "Religinio jausmo" pristatymas Jungtinėse Tautose. Buvo didelių judėjimo išplatinimo Amerikoje projektų, planų organizuoti mitingus, susitikimus ir t.t., bet kai Jūs išgirdote visa tai, visiems liepėte sustoti, viską panaikinti: Jūs pasakėte, - jei Dievas įvykdė kiekvieną dalyką iki to momento, tai judėjimo nariai turėjo pasitikėti, kad Jis ir toliau darys ir užbaigs viską. Įvykių nereikėjo spartinti jėga: Dievas viską daro per Savo tautą.
Ši Jūsų drąsa, šis didis pasitikėjimas Dievo apvaizda ir yra tai, kas mane labiausiai jumyse traukia, ir, manau, kad yra nuolatinio ir neregėto judėjimo augimo priežastis. Šis jūsų atkaklus tikėjimas, šis nepajudinamas pasikliovimas gyvenimo pozityvumu, Jėzaus gerumu ir gailestingumu, nes kokia yra Jo didybė, toks yra ir Jo gailestingumas.
Ačiū, kad padedate man matyti plačiai atvertomis akimis. Te laimina Jus Dievas. Joshua".
"Dievas viską daro per Savo tautą". Kokią prasmę turi šis mūsų susibūrimas, šis mūsų buvimas čia paaukojus net ir gana daug, jei ne šio sąmoningo suvokimo atsinaujinimą, jei ne atsinaujinimą sąmonigo Dievo laisvės ir mūsų atsakomybės Jo didybės ir Jo gailestingumo akivaizdoje suvokimą?
Tai nėra susirinkimas. Šio mūsų buvimo čia forma yra gestas, o gestą - nuo pat pradžios, nuo pačių pirmųjų Brolijos Rekolekcijų, kai būdavo 300 dalyvių, o dabar esame čia jau 23 000 - ženklina tai, kad jis turi kažkokią prasmę. Kas turi tą prasmę? Ne masė, ne organizacija: tai manasis "aš", tai mano širdis, tai mano patirtis, pripildyta žmogaus šauksmo, sklidina laimės poreikio, sklidina tų poreikių, tų troškimų, kad mūsų gyvenimas būtų tikras, būtų naudingas pasauliui, būtų naudingams kitiems žmonėms, kad mūsų melės nenugludintų laikas, bet kad ji suplazdėtų atradus naujieną, kuri neišvengiamai yra, kuri šaukte šaukia apie save kiekvienoje akimirkoje, kurią išgyvename.
Dievo didybė, Jo gailestingumo didybė reikalauja, kad ją atpažinčiau, reikalauja mano atsakymo laisvės, reikalauja mano atsakomybės. Visa didi istorija, visas Dievo darbas neturėtų prasmės, būtų tik pamaldus prisiminimas, būtų tik ilgesys, jeigu, mano sąmonės sraute, mano širdies plakime, kiekviename mano žmogiškumo tvinksnyje, dabar nebūtų laukimo, to atsakymo laukimo. Dėl tos priežasties istorija, Viešpaties darbo didybė mūsų gyvenime, Brolijos gyvenime, judėjimo gyvenime primygtinai skatina mano laisvę. Mes neieškome kažkokios naujienos bet kokia kaina, nebandome tos naujienos išsigalvoti patys.
Don Fabio, dabar Krikščioniškosios dvasios knygų serijoje besirūpinantis "Akis už akį", kuri yra tarsi Šekspyro kūrybos ir kultūrinės intuicijos centras, leidimu, man perdavė šią citatą, kuri gerai dera prie visuomenės, kurioje gyvename, atmosferos, visuomenės, paženklintos ne tik neseniai vykusio karo, bet ir tam tikro konfliktiškumo nuolatinio buvimo, nuolatinės konfliktiškumą gimdančios sumaišties, nes, kai gerai neaišku, ką daryti, tai tada tik reaguojama ir baigta.
"Vienintelis dalykas - tai kalba Šekspyras -, turintis nuolatinę paklausą, - tai naujumas bet kokia kaina, ir yra labai pavojinga bet kokiame dalyke pasirodyti esant senais, ir yra laikomi šauniais ypač tie, kurie bet kokioje veikloje nepalieka nei žymės pastovumo. Pasaulyje neliko dorumo, kurio pakaktų išlaikyti visuomenei, bet yra pakankamai nesąžiningumo padaryti taip, kad visuomenė nebegalėtų daugiau pasitikėti niekuo".
Taip šiandien - aš vėl grįžtu prie žurnalo "Tracce" vedamojo straipsnio -, šiais sumaištingais laikais, kuriuos ženklina prievarta, baimė, karas, daugelis tikisi dar kartą išsisukti apeliuodami į taurius jausmus ir liaupsindami organizacijų galią. O reikia visai ko kito.
Todėl šių Rekolekcijų tema, kurią paskaitose plėtosime aš ir Julian Carron, mus skatina vėl prisiminti laisvę, tą patirtį, kuri yra mums, žmonėms, bendra, tą poreikį, kurį jaučiame mūsų gyvenime esant patį stipriausią, ir vis dėlto kiek kartų mes sąmoningai jos atsisakome, sąmoningai išgyvename savo laisvės baimę.
Kaip mumyse pačiuose sustiprinti tuos motyvus, kurie žmogų daro laisvą, t.y. gebantį siekti tiesos, gėrio ir teisingumo, gebantį viltis net ir prieštaravimų sūkuryje? Kaip istorijoje atsiranda tikrai laisvas žmogus? Tam, kad šie klausimai persmelktų mūsų kūną, įsirėžtų mūsų gyvenime, reikia, kad indėlį į šį gestą įneštų ne tik čia kalbantieji. Kiekvienas iš mūsų atsako už tai, ką Viešpats primygtinai skatina jo gyvenime, kiekvienas yra pašauktas įnešti indėlį, kad šis gestas būtų toks, pilnas prasmės, tiesos, naudingumo gyvenimui, o o pagrindinį indėlį galimą apibendrinti dviem punktais.
Visų pirma klausymasis, nes šiomis silponomis priemonėmis mums kalba būtent Viešpats, būtent Viešpats mus vertina, būtent Viešpats prašo pasikeitimo. Nesiklauso tas, kuris sako "Tai jau žinau, tai jau girdėjau". Taigi klausymasis yra leisti save vertinti, klausymasis yra prašyti pakeisti.
O ta vieta, kur klausymasis yra skatinamas, tai tyla. Tai nėra organizacinė norma: tyla - tai galimybė suprasti, kad esame Jėzaus esaties akivaizdoje, tyla - tai atminimas, tai žiūrėjimas tiesiai į veidą šiai Esačiai, kuri yra tarp mūsų. Todėl - jums primenu - tai yra dvi dienos per metus, dvi dienos, per kurias mums yra duota galimybė būti iš tikrųjų savim pačiais. Tuo būdu tylą, tą tylą (patikėkite) važiuojant autobusais, prie įėjimo ir išėjimo, kaip žvilgsnio intensyvumą, sąmonės intensyvumą skatina tiek muzika, tiek ir paveikslų kaita ekrane, taip pat ir viešbutyje, po tam tikro laiko įsivyrauja tyla.
Visa tai tam, kad padėtume sąmoningumui, visa tai tam, kad skatintume savo laisvę, visa tai tam, kad skatintume mūsų tikrąjį prašymą.
Tegu šios mišios, kurias švęsime dabar ir kurias aukos don Negri, būtų sąmoningas šio prašymo Viešpačiui gausmas.
