"GYVENAME IŠ MEILĖS KAŽKAM, KAS VYKSTA DABAR"
Penktadienio vakaras
Pasinėrę Velykų džiaugsme Jo gyvos esaties didingumo dėka, pradedame mūsų Brolijos rekolekcijas.
Norėčiau pradėti pasveikindamas jus visus, esančius čia, Rimini, bei visus, kurie per palydovą yra prisijungę įvairiose kitose šalyse.
Brolijos rekolekcijos šiais metais vyks 59 šalyse. Per palydovą yra prisijungusios 24 šalys; šiais metais pirmą kartą tiesiogiai yra prisijungę draugai iš Kanarų salų bei Estijos. Po vienerių metų pertraukos per palydovą vėl prisijungė Rumunija ir Ispanija.
Per ateinančias savaites rekolekcijas surengs Brolijos grupės 35 šalyse; šiais metais rekolekcijos pirmą kartą vyks ir Malaizijoje.
Norėčiau nuoširdžiai pasveikinti kiekvieną iš jūsų, atvykusių čia su pilna lūkesčių širdimi ir dabar, giedodami "Nuženk, Šventoji Dvasia" (Discendi Santo Spirito) paprašykime, kad Šventoji Dvasia atlieptų į šiuos lūkesčius.
NUŽENK, ŠVENTOJI DVASIA
ĮVADAS - DON JULIÁN CARRÓN
Pradedu skaitydamas laišką, kurį man kaip Comunione e Liberazione Brolijos prezidentui atsiuntė Vatikano Valstybės Sekretorius:
"Garbusis, šių metų balandžio 6d. laišku bei jo priedu Jūs šios Brolijos vardu informavote Šventąjį Tėvą apie rekolekcijas, kurios vyks Rimini mieste nuo 2006m. balandžio 28 iki 30 dienos ir kurias tema "Gyvename iš meilės kažkam, kas vyksta dabar" vesite Jūs. Dėkodamas už rūpestingumą bei išreikštus jausmus, Jo Šventenybė linki, kad šios apmąstymų ir maldos dienos naujai sužadintų įsipareigojimą priimti Kristų bei ištikimybę Bažnyčiai, ir, Švenčiausiajai Mergelei patikėdamas šio susitikimo sėkmingumą, Jums, tiems, kurie dalyvaus šioje svarbioje dvasinėje iniciatyvoje, bei visai Comunione e Liberazione Brolijai su meile suteikia apaštalinį palaiminimą. Naudodamasis šia aplinkybe dar kartą pareiškiu savo pagarbą. Atsidavęs Viešpatyje, Jūsų kardinolas Angelo Sodano, Valstybės Sekretorius".
Don Giussani prieš keletą metų klausė: "Kai sueiname draugėn, kodėl tai darome?". "Tam, kad išrautume iš mūsų pačių, iš draugų ir, jeigu būtų įmanoma, iš viso pasaulio tą tuštumą, kurioje kiekvienas žmogus yra".
Tai ta pati priežastis, dėl kurios Jėzus prisigretino prie mokinių, kurie grįžo į Emausą pasimetę, priblokšti po viso to, kas buvo įvykę. Ir jie jau buvo pradėję slysti į tą tuštumą: "Mes tikėjomės, kad Jis išlaisvins Izraelį". Kristus prisigretina prie jų būtent tam, kad juos vėl pasiimtų, ir jie pamato, jog tai Jis, jog tai Jis juos išgelbsti nuo to papuolimo į tuštumą būtent dėka to, kas vyksta: "Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo?". Tai Jo esatis, tai Jo draugija pasirodo pergalinga, nesibaimina mokinių atšalimo, nebijo to sumišimo, kurį patiria ir jie.
Ir kiekvienas iš mūsų kaip mokiniai iš Emauso žino, kaip su mumis susijusi ta tuštuma. Kaip? Koks gali būti tas būdas? Įtarimas, jog iš esmės Kristus neįstengia atliepti širdies lūkesčius. Taip, galbūt mes čia atvykome su tam tikrais lūkesčiais, tačiau ne perdėdami, truputį skeptiški dėl to, kad iš esmės Jis tikrai gali atsakyti, ir taip pat ir mes pradedame slysti į tą tuštumą. Ir mes galime pasakyti: "Mes irgi iš pradžių tikėjomės, bet praėjo jau daug metų nuo tada, kai Jį susitikome"; ir šis cinizmas gali imti skintis sau kelią į kiekvieną, kartais mums beveik gėda tai pripažinti. Tačiau Jis ir toliau artinasi prie mūsų kaip prieš du tūkstančius metų prie tų mokinių iš Emauso.
Kaip man rašo viena iš jūsų, kuri, pakvietusi kitą asmenį pietų į savo namus, priblokšta to, kas vyksta, jam rašo: "Mielas, labai tau dėkoju už šiandienos pietus. Aš buvau labai susijaudinusi nuo pradžios iki galo ir truputį gėdijausi, nes negalėjau nustoti verkusi. Dėkui Dievui, tai buvo ašaros, kurios liejosi tik iš nuostabos prieš Jį, iš Jo akivaizdumo tavo asmenyje, ir kadangi šiom dienom vis savęs klausinėjau, kaip galiu atsiduoti Jam, paprastai jį atpažinti tiek, kad galėčiau jam pasiduoti, tai šiandien galiu pasakyti, ne kad jį supratau, bet kad pajutau jį žiūrėdama į tave. Ir už tai galiu tau būti tik dėkinga".
Toks pat kaip prieš du tūkstančius metų, darydamas iššūkį bet kokiam skepticizmui, bet kokiam cinizmui.
Šis mūsų susibūrimas yra tam, kad leistume Kristui mus ištraukti iš tos tuštumos, kurioje kiekvienas esame, nes yra Vienas, daug galingesnis už tą tuštumą.
Mes susitikome krikščioniškumą vieno žmogaus, apie kurį Popiežius yra pasakęs: "pamilęs žmogų, nes pamilęs Kristų". Mes susitikome tokį krikščioniškumą, tokią krikščioniškąją patirtį, kuri mums leidžia nieko nepamiršti, daro mums iššūkį, drąsina mus žiūrėti savajam "aš", kuris esame kiekvienas iš mūsų, į akis nieko necenzūruojant, tai toks krikščioniškumas, kuris nebijo širdies, nebijo žiūrėti tiesiai į savo paties poreikius jų nesumažinant, kuris nebijo mūsų paklausti: "Ko trokšti?".
Žiūrėk, žvelk į savo širdį iki pat to, ko neįstengi pripažinti pačiam sau, nes manai tai esant neįmanomą. Žvelk tiesiai į visa tai, ir, nors ir visi turime tą žaizdą, kuri mus verčia abejoti mūsų širdies išsipildymu, tokią žaizdą, kuri kartais mus verčia pasakyti "tokštame pernelyg daug: reikia pasitenkinti mažesniu", tai vis dėlto mumyse visiškai nenugali tas nihilizmas, jis neįstengia nugalėti - to akivaizdžiausias įrodymas yra tai, kad esame čia.
O kodėl esame čia? Kodėl kiekvienas iš mūsų yra čia? Kodėl padėjome tiek pastangų, kad čia atvyktume? Todėl, kad niekas negalėjo išdildyti to mūsų širdies laukimo, kurį mumyse sužadino susitikimas su Kristumi.
Buvimas čia, draugai, - tai šio laukimo pergalė, ir tai yra pirmasis nihilizmo pralaimėjimas. Todėl didžiausias, adekvačiausias šiam laukimui, labiausiai atitinkantis šį širdies lūkestį gestas - tai prašyti, išdrįsti, troškti viso to, ko trokšta mūsų širdis, kas išreiškiama prašymu.
Kas mums gali suteikti pasitikėjimo prašyti tokiu būdu? Kaip ir mokinių iš Emauso atveju tai Jo esatis mūsų tarpe mus verčia prašyti, kaip ir jie: "Pasilik su mumis, Viešpatie, šį vakarą". Prašykime visa savo širdies jėga: "Pasilik su mumis, Viešpatie, šį vakarą", kad išpildytume mūsų širdies lūkestį. Nes mums, kaip mokiniams iš Emauso, reikia kažko? To, kas įvyktų dabar. Tai yra šių metų mūsų rekolekcijų tema: "Gyvename iš meilės kažkam, kas vyksta dabar".
Negyvename iš to, ką jau turime. Ir jie, mokiniai iš Emauso, galėjo pripažinti, jog Jėzus buvo savo darbais ir žodžiais galingas pranašas, tačiau to neužteko, to neužteko norint gįžti namo, norint nutraukti tą pasimetusį ir suglumusį grįžimą namo. Jiems reikėjo Jo esaties dabar, nes "Yra gyvenama tik iš meilės kažkam, kas vyksta dabar".
Prašykime, draugai, remkime vienas kitą šiom dienom šiame prašyme, kad vyktų dabar. "Fac ut ardeat cor meum", kad degtų mūsų širdis, Kristau, "Fac ut ardeat cor meum, in amando Christum deum", uždek mūsų širdis taip, kad galėtume Tave mylėti kaskart labiau, Kristau. Nes tik nuolatinis to nubudimas, nuolatinis mūsų "aš" nubudimas įgalina mus mylėti Kristų kaskart vis labiau.
Mes dalyvaujame ne kokiame nors rituale, bet geste. Mūsų rekolekcijos yra gestas, per kurį Kristus priartėja prie mūsų savo mirtinoje ligoje nykstančio žmogiškumo. Kristus priartėja prie mūsų šiame geste: viskas yra patikėta mūsų laisvei, mūsų paprastam prisišliejimui. Todėl mes visi kuriame, prisidedame prie šio gesto kūrimo savo laisve. Tai paprasta, užtenka leistis įtraukiamam Jo esaties mūsų tarpe, to, kaip esame vedami šiame geste.
Dalyvavimas geste kartais reikalauja daug pastangų pradedant pervažiavimais ir baigiant persikėlimo nepatogumais - kiekvienas iš jūsų tai žino. Paaukokime šias pastangas už mūsų rekolekcijų sėkmingumą, kad nei vienas iš čia neišvažiuotų grįždamas į tuštumą, kurioje būdamas atvažiavo, kad kiekvienas iš mūsų galėtų pamatyti Kristaus pergalę dabar. Pastangas kaip šauksmą, kaip prašymą, kaip prašymą išsakytą šių vargšų, kokie esame.
Tyla, kurios prašome laikytis dalyvaujant geste, pereinant iš vienos vietos į kitą, važiuojant iš viešbučio į mugės patalpas, įeinant į salę ir išeinant iš jos, yra tam, kad duotume erdvės Jo esačiai įrodyti Jo pergalę.
Krikščionybė yra lengva, užtenka pasiduoti, pasiduoti šiai traukai, kuri mus čia atvedė.
Esu tikras, jog Švenčiausioji Mergelė ir don Giussani palaikys mus šiame geste, šiose pastangose, kad galėtume dalyvauti, kaip jie, galingoje Kristaus pergalėje čia ir dabar.
