2008 - Rekolekcijos

2008

„ŠTAI PERGALĖ, NUGALINTI PASAULĮ - MŪSŲ TIKĖJIMAS“
Įvadas – Julián Carrón. Balandžio 25 d.



Visi mes atvykome čia ko nors tikėdamiesi; negalime duoti patys sau to „Ko nors“, ko mums tikrai reikia, mes galime tai tik gauti. Todėl protingiausia būtų to prašyti ir maldauti to Vienintelio, kuris mums gali tai duoti- Dvasios.

NUSILEISK, ŠVENTOJI DVASIA

Susitikimą pradėsime kartu su visais pasaulyje prisijungusiais prie mūsų žiūrėdami į patį galingiausią darbą, kurį Paslaptis šiais metais atliko tarp mūsų.
Tai nutiko Brazilijoje, San Paolo katedroje, kur penkiasdešimties tūkstančių žmonių ir San Paolo kardinolo, Jo eminencijos Odilo Scherer akivaizdoje mūsų draugai Cleuza ir Marco Zerbini kartu su savo bičiuliais iš Bežemių judėjimo [vert. Past.: I Senza Terra] prieš visus išreiškė troškimą priklausyti mūsų istorijai, jie pasakė: „Susitikę Comunione e Liberazione judėjimą, sutikome viską, ką mums reikėjo sutikti“.
Pažiūrėkime filmą.

FILMO RODYMAS
Filmas Brazilija – subtitrų tekstas
Kai kurie kartais mums sako: // „Ačiū už visa tai, ką darote dėl žmonių“, // „ačiū už galimybę eiti į mokyklą ir turėti namus“. // Tačiau jūs nežinote, kad kaip tik mes turime jums dėkoti, // Nes jei mes jums padedame eiti į mokyklą, // Turėti namus, // Jūs mums padedate surast daug svarbesnį dalyką, // Nes esate kelias, vedantis mus į susitikimą su Jėzumi Kristumi. // Ačiū iš visos širdies! // Žmonės! Koks džiaugsmas būti šiandien čia. // Maniau, kad bus kitaip: kad bus saulėta diena. // Tačiau Dievas norėjo, kad lytų tam, kad padidintų mūsų džiaugsmą // Tokią svarbią dieną... // Manau, kad šiandien diena reiškia // Dvidešimt kančių, kurias žmonės patyrė kurdami Asociaciją, metų. // Tik tai... Šiandien iškritę lietaus lašai // Reiškia ašaras, išlietas kuriant šią Asociaciją, kuri šiandien yra mūsų pasididžiavimas... // Namams, mokyklai... // Kokia didi akimirka! // Stovim čia nuo pat vidurdienio lyjant lietui, // Tačiau pilnomis džiaugsmo širdimis. // Carrón, žmonės... // Prieš keletą metų // Jūs vadovavote judėjimui Naujoji žemė. // Kai susipažino su kunigu Giussani, // Patikėjo savo judėjimą jam, nes nebeturėjo daugiau ko ieškoti... // Viską, ką norėjo rasti, jau buvo suradęs. // Čia turiu ką tik išleistą // Asociacijos knygą, // Kurioje pasakojama apie tuos dvidešimt metų, per kuriuos kūrėsi Asociacija. // Šiandie iškritę lietaus lašai yra ašaros, // Su kuriomis buvo rašomas kiekvienas šios knygos puslapis. Todėl šiandien ir lijo. // Carrón, žmonės nori sekti jumis... // Istorija vėl kartojasi... // Jūs vedėt šią tautą, nes pats buvot vedamas. // Asociacija gyvuoja dirbdama: // Ji yra mūsų istorija. // Tačiau mes norim jus sekti, // Visus jūsų žingsnius, // Mintis, žodžius... //Norime sekti jumis. // Nes daugiau už namus, // Daugiau už mokyklą, // Šiems žmonėms reikia džiaugsmo ir vilties. // O jūs ir esate mūsų viltis. // Noriu sekti jus, Carrón. // Noriu padėkoti // Už šiandien dieną, už istorinę Asociacijai dieną. // Su jumis, Carrón, noriu išgyventi visą buvusią // Ir būsimą istoriją. // Te Dievas teapšviečia jūsų gyvenimą, jūsų žingsnius, // Te žmonės težengia kartu šiuo keliu... // Kurį mums parodė Dievas. // Aš labai susijaudinusi, Carrón. // Žmonės norėjo, kad šventė vyktų aikštėje: // Jūsų nuotrauka, // Didelis pasiruošęs kilti balionas su užrašais... // Dievas to nenorėjo. // Tačiau visas šis pagerbimas, // Šis džiaugsmas... // Norėčiau pasakyti, kad aš labai laiminga, // Kad mano širdis kupina džiaugsmo... // Verkiu ne iš liūdesio, // O iš džiugesio. // Norėčiau, kad visi galėtume susitikti su // Penkiasdešimt tūkstančių žmonių, esančių lauke, // Nes norėčiau, kad penkiasdešimt tūkstančių žmonių // Taptų šios akimirkos liudytojais. // Tačiau Dievas to nenorėjo ir ateityje turėsime // Daugybę progų tai paliudyti. // Dėkoju už tai, kad čia esu! // Aš už viską dėkinga: // Už meilę, už Judėjimo žmones, // Taip puikiai mane priėmusius, // Už draugus, kuriuos susitikome, // Už kunigą Filipą, tėvą Douglas, tėvą Vando, už visus... // Sunku prisiminti visus vardus... // Visus tuos, kuriuos sutikome šiame kelyje. // Telaimina visus jus Dievas. // Ir šiandien nėra dviejų kelių: // Tik vienas. // Šiandien Naujoji žemė ir Bežemiai susijungia su // Bendrystės ir Išsilaisvinimo judėjimu. //Ačiū, Carrón!

Prieš pradėdamas kalbėti norėjau pažiūrėti tai, ką matėme, kaip ženklą metodo, besiremiančio pirmenybe tam, ką Kristus daro mumyse, tam „prieš“ prieš bet kokį mūsų veiksmą, apie ką kalbėjome šią vasarą.
Mes nieko kito netrokštame kaip tik sekti tai, ką Jis daro mumyse. Todėl įvykiai Brazilijoje yra pirmoji dovaną, kurią Viešpats mums dovanoja per šias Rekolekcijas, kurios, kaip matote, vadinasi „Štai pergalė, nugalinti pasaulį- mūsų tikėjimas“. Tai yra dovana, kuri, kaip matėme, atsako į patį didžiausią mūsų troškimą: tikėjimas, tikėjimas gyvu, čia ir dabar esančiu Jėzumi Kristumi.
Tačiau kalbant apie tikėjimą beveik neįmanoma nejausti Kristaus keliamo klausimo neišvengiamumo: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“. Kai kam šis klausimas tokio susitikimo kaip mūsų pradžioje gali pasirodyti šiek tiek perdėtas, kiekvienas gali sau tai pasakyti, tačiau man jis visiškai neatrodo perdėtas dėl to, kaip dažnai visiems mums sunku atpažinti Paslaptį kaip realią, esančią tarp mūsų. Tai matėme daug kartų kai per Bendruomenės mokyklą kalbėdavome apie tikėjimą: daugelis Paslaptį suvokia kaip abstrakčią; apie Ją girdėjau įvairiausių dalykų: savitaiga, dedukcija, projekcija... Netiesa, kad tai su mumis nesusiję, netiesa, kad šis klausimas mums nerūpi, rūpi, ir dar kaip! Vos tik ką nors reikia nuveikti su mąstydami, Paslapties egzistavimas mums virsta mąstymo, dedukcijos rezultatu, o ne atpažinimu.
Vienas žmogus rašo: „Kodėl net ir jausdamas tikrumo poreikį, niekada nesugebu visiškai pasitikėti? Kodėl realybė man atrodo tarsi apgavystė? Kai išgirdau frazę, kurią kunigas Giussani ištarė prieš savo mirtį („Realybė niekada manęs neišdavė“), susijaudinau: aš irgi norėčiau tokia būti! Visus tuos metus [vert.past.: judėjime] pasilikau dėl to, o man atrodo priešingai. Gius su tokiais kaip aš elgiasi siaubingai. Aš nemorali, nes nepasitikiu. Tačiau aš nepasitikiu todėl, kad realybė man atrodo tokia prieštaringa, o Jėzus – ne proga kelti skandalą, ne kliūtis tam, ko norėčiau, bet galbūt (bijau tai pripažinti ir pačiai sau) iliuzija“.
Žmogus gali metų metus likti judėjime ir vis jausti Paslaptį kaip abstrakčią ir Jėzų kaip iliuziją. Kai kalbėdamas su žmonėmis giliau pasiknisi, dažnai jie prisipažįsta: „Ir vis dėlto man Jis yra abstraktus“. Tai daug kartų galime suprasti iš to, kaip kalbame apie realybę, kaip ją apibūdiname, kaip apibūdiname tai, kas mums nutinka, kas vyksta su mumis, nes šiose kalbose Paslapties nėra, daugiausiai gal tik jausmas ar etinis siekis, o ne realybės faktas. Galiausiai lyg mes būtume to, ką tvirtiname tikintys, kūrėjai, o ne liudininkai, iškreipdami Popiežiaus žodžius: „Mes esame liudininkai, ne kūrėjai“. Štai kuo mes iš tikrųjų modernūs, nes istorijoje buvo daugybė netikinčiųjų, daugybė, nesekę krikščionybės, bet niekas iki modernumo pasirodymo net nesapnavo, jog ji galiausiai yra žmogaus kūryba, kad ji buvo sugalvota. Todėl mums ir kyla kaip tik kultūrinis iššūkis, iššūkis, susijęs su mumis visais, ir todėl Popiežius dokumente po Eucharistinio sinodo rašo: „Reikia iš naujo suprasti, kad Jėzus nėra tik asmeninis įsitikinimas ar abstrakti doktrina, bet realus asmuo, kurio atsiradimas istorijoje gali atnaujinti visų gyvenimus“.
Bendruomenės mokykloje skaitėme, kad galima statyti tik ant uolos, ant to, kas yra tikra. Be tikrumo nieko nepastatysim. Čia ir slypi kelio, kurį nuėjome ir kurį einame pastaraisiais metais, svarba: pradėjome nuo širdies, vėliau, kartu su Popiežiaus provokacija, pažymėjome/pabrėžėme, kad širdis nėra jausmas, o protas, kurį nuolat reikia atverti, ir kad protas galingiausias tampa religingume. Todėl pernai per Brolijos rekolekcijas ir kalbėjome apie religingumą kaip apie proto viršūnę/galybę. Šįkart mėginsime eiti iki galo kalbėdami apie kaip gėlę žydintį tikėjimą proto viršūnėje/galybėje, kaip sakė kunigas Giussani,.
Įspūdinga, nesiliauju stebėtis, nes kunigas Giussani tai jau buvo sakęs vieną iš paskutinių kartų, kai sakė pamokslą per visos Brolijos rekolekcijas. Paklausykite, ką jis kalbėjo, lyg tai vėl vyktų šiandien: „Neįmanoma gyventi bendrame kontekste ir nebūti jo nepaveiktiems. Mes patys [mes, ne kiti, o mes] esame to mentaliteto, kuriame Dievas suvokiamas kaip abstraktus ar pamirštamas ar netgi neigiamas, dalis. Todėl tokiu būdu asmeniškai pradedame neigti, kad Dievas yra viskas visame. Mūsų neramioje ir sutrikusioje sieloje keroja šiandieninio mentaliteto, kuriam ir mes priklausome, melas, nes ir mes turime iškęsti visus nepatogumus, gundymus, nuviliančius rezultatus, išlaikydami viltį, kuri yra gyvenimo gyvenimas“. Ir primygtinai kartojo: „Turime sąmoningai pažvelgti į mentalitetą, kuris neva aukština religinį atgimimą, o iš tikrųjų kaip tik nori nuslėpti, kad Dievas yra viskas visame kame, ir paverčia Jį abstrakčiu, pamiršdamas ar net neigdamas. Reikia sąmoningai pažvelgti į realybę, kurioje gyvename, kultūrinį momentą tikriausia to žodžio prasme, savo kelią“.
Tai kokia tada problema (kalbėjo jis)? Apie ką kalbame? Kodėl tai vyksta? Atkreipkite dėmesį, nes čia įvyksta pirmasis perkėlimas. Mes paskiausiai galėtume pagalvoti būtent apie tai, ką jis sako: kad dar prieš kokį veiksmą ar darbą tai yra pažinimo problema; kad ši problema, dėl kurios Paslaptis mums tampa abstrakti ar Jėzus iliuzija, yra pažinimo problema, ne jausmo, ne visų pirma etinė, bet pažinimo problema.
Iš ko susideda ši sąmoningumo problema? Štai kaip jis ją apibūdina: „Fakto, kad Dievas yra viskas visame kame, neigimas priklausė nuo nereligingumo, svetimo Europos tautų formavimuisi [dėmesio!], nereligingumo, kuris prasideda taip, kad niekas jo nepastebi, prasideda nuo atotrūkio, vykstančio tarp Dievo kaip gyvenimo versmės ir prasmės, ir Dievo, kaip mąstymo fakto, suprasto pagal žmogaus mąstymo poreikius“. Tai, ką mes galvojame apie Dievą, yra visiškai nesusiję su tuo, kas Jis yra pradedant nuo patirties, ir tai vyksta niekam nieko nepastebint. Jei šią akimirką kažkas įsisąmonintų, suvoktų, kad nėra konkretesnio dalyko už tą, kad būtent Kitas dabar mane kuria, ir kitą minutę jau galvotų, kad tai yra abstraktu. Tačiau mes galime ir toliau kartoti „Jis abstraktus“, net jei patirtyje Jis veikia su tokia jėga, kad net patys mes to nesuvokiame.
Todėl klausia: kodėl tai vyksta? „Problemos esmė išaiškėjo kovoje, vykstančioje dėl to, kaip suvokiamas proto ir patirties ryšys“. Ką reiškia šis atotrūkis? Tai, ką ką tik sakėme: mūsų realybė ir visa tai, ką matome, yra faktas, ir protas – jei yra ištikimas pats sau, jei nėra iš tikro nereligingas, jei nėra neištikimas tam, ką mato, jei neatsisako savo prigimties, būtinybės paaiškinti tai, ką mato priešais save – negali nepripažinti Jo darbų. Mes, sako jis, esame iracionalūs, nes nepajungiame savo proto, savo būdo galvoti apie Dievą, apie Paslaptį, savo patirčiai. Tai ir yra mūsų nereligingumas, t.y. neatverti proto iki tos ribos, nuo kurios pripažįsti faktą, realybę, kaip kylančius iš Paslapties.
Pakaktų trumputės akimirkos, kad suvoktume. Paklausykite šio puikaus Peponės [vert. past.: bažnytkaimio komunistų lyderis] ir kunigo Kamilo [vert. past.: to paties bažnytkaimio parapijos kunigas] dialogo. Peponė pavargo ir atsisėdo išsižergęs prieš kunigą Kamilą: „Ar galima paklaust, ko iš mūsų norit? Gal mes atsiradome iš jūsų?“. Kunigas atsako: „O kuo tai susiję? Net jei jūs neinate į bažnyčią, Dievas vis tiek yra ir jūsų laukia“. Tada įsikišo Zmilcas: „Garbusis ganytojas turbūt pamiršo, kad mes esame ekskomunikuoti?“. „Šis klausimas ne toks svarbus,“ atrėžė kunigas, „net jei jūs esat ekskomunikuoti, Dievas vis tiek yra ir vis tiek jūsų laukia. Bet atleiskite: aš nepriklausau jūsų partijai, neišpažįstu Liaudies Namų ir esu laikomas jūsų partijos priešu. Gal dėl to galėčiau teigti, kad nėra Stalino?“. „Stalinas yra, ir dar kaip, ir laukia, kol jus pričiups!“, sušuko Peponė. Kunigas Kamilo nusišypsojo: “Neabejoju ir niekada tuo neabejojau. Ir jei aš pripažįstu, kad Stalinas yra ir manęs laukia, kodėl tu nenori sutikti, kad Dievas yra ir laukia tavęs? Ar tai ne tas pats?“. Peponei šis paprastas pavyzdys padarė didelį įspūdį. Tačiau Zmilcas paprieštaravo: „Vienintelis skirtumas yra tas, kad jūsų Dievo niekas niekada nematė, o Staliną galima pamatyti ir paliesti, ir jei aš jo nemačiau ir neliečiau, galima pamatyti ir paliesti tai, ką Stalinas sukūrė- komunizmą“. Kunigas Kamilo išskėtė rankas: „O pasaulis, kuriame gyvenu aš, tu ir Stalinas? Ar jis nėra pamatomas ir paliečiamas?“.
Pakaktų šio paprasto pripažinimo, kad kiekvienam iš mūsų būtų lengviau pripažinti, kad Jis toks realus, jog viskas atsiranda iš Jo. Tačiau jei dar neužtektų „Dangų, į kuriuos žvelgiame“, ką ką tik dainavome, jei nepakaktų, Viešpats prieš mūsų akis įvykdo tai, ką matėme San Paule, ir tai skamba lyg šauksmas: „Pabuskite! Ar abstraktas gali sukurti tai, ką matėte?“. Viešpats yra gailestingas ir švelnus su visais mumis, jis net padeda išspręsti mūsų sunkumus ir nusilenkia mūsų poreikiui ir mūsų akivaizdoje ką nors įvykdo, kad padėtų mums Jį pripažinti, ir tu matydamas Jo darbus lieki be žado: „Ir Jo buvimas mane pripildo tylos“.
Tyla ne todėl, kad turime tylėti dėl tvarkos: ji gimsta iš įvykio, ir tu negali ištarti nė žodžio matydamas tai, kas vyksta tavo akivaizdoje. Todėl palaikykime vieni kitus šioje tyloje, iš kurios atsiranda Jo esatis, tarp mūsų šiomis dienomis, pasiūlydami auką, kylančią dėl tokio elgesio. Te Viešpats pasigaili mūsų.

KUNIGAS AMBROGIO PISONI: Švęskime Šventąsias Mišias melsdamiesi Šv. Tėvo intencijomis, dėkingi ir susijaudinę dėl to, kad jis priminė mums savo neseniai įvykusioje kelionėje į Jungtines Amerikos Valstijas, kad tiesa nėra tik taisyklių kratinys, ji yra To, kuris mūsų niekada neišduoda, To, kuriuo visuomet galime pasitikėti, atradimas.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits