2010 - Rekolekcijos

2010

“AR ŽMOGUS, KAI PASENSTA, GALI GIMTI IŠ NAUJO?”
Įvadas – Julián Carrón. Balandžio 23 d.


Mes visi čia atvykome daugmaž sąmoningai ir vedami troškimo, lūkesčio, neatidėliotino poreikio, kad mūsų gyvenime įvyktų kažkas, kas jį atnaujintų, leistų jam, jeigu jis sustojęs, vėl pajudėti iš vietos, nugalėtų tą mumyse glūdintį ir mus paralyžiuojantį skepticizmą, leistų mums įkvėpti gaivaus oro, padėsiančio mums neuždusti aplinkybėse.
Gerai žinome, jog vienintelis, į istoriją atnešęs šią naujovę, yra Kristus. Mes visi čia susirinkome vedami tos vilties, kurią mumyse – tavyje, manyje - kažkada įžiebė Jis, paskatinti to mus sujudinusio krūptelėjimo, kurį nuo to pirmo karto dar vis jaučiame. Kiek daug mūsų asmens bruožų bei mūsų gyvenimo aspektų Jis dar turi pakeisti!
Todėl prašykime Kristaus Dvasios, kad Kristus vis labiau įsismelktų į kiekvieną mūsų esybės kąstelę, kad jis vis labiau mus įgalintų dalyvauti tame Būties susijaudinime, kuriuo su mumis pasidalinti teikėsi Būties Slėpinys (“Tu esi būties versmė”).

NUŽENK ŠVENTOJI DVASIA


Pradėsiu perskaitydamas Šventojo Tėvo mums atsiųstą telegramą:
“Comunione e Liberazione brolijos rekolekcijų tema ‘Ar žmogus, kai pasensta, gali gimti iš naujo?’ proga popiežius visiems dalyviams siunčia nuošridžius sveikinimus ir, linkėdamas, kad šis susitikimas atnaujintų ištikimybę Kristui – vienintelei vilties versmei, padėsiančią uoliai liudyti Evangeliją, meldžia dangaus nepašykštėti pagalbos ir Jums, brolijos atsakingiesiems bei visiems susirinkusiesiems siunčia atskirą apaštalinį palaiminimą. Kardinolas Tarcisio Bertone, Vatikano Valstybės Sekretorius”.

Sveikinu visus jus ir visus draugus iš šešiolikos šalių, kurie dabar yra susijungę su mumis.

“Kristus prisikėlė!”. Šią žinią Bažnyčia šiuo laikotarpiu nenuilsdama mums skelbia jau ištisus amžius. Šis įvykis yra užvaldęs visą istoriją. Jo negali išdildyti joks nei mūsų, nei mūsų brolių suklydimas ir joks pasitaikantis blogis. Todėl šis faktas yra mūsų vilties priežastis ir todėl mumyse nuo pat pirmosios šių dienų akimirkos turi viešpatauti prisikėlusioji Jo esatis. Žvilgsnis į mūsų gyvenimus, į mūsų pačių jausmus, žvilgsnis į tikrovę ir į pasaulį dabar neatitiktų visų tikrovės veiksnių, jeigu jo atskaitos taškas nebūtų šis pripažinimas. Tas žvilgsnis būtų melagingas, nes trūktų lemiamo visos istorijos veiksnio. Nėra ir niekados nebuvo didesnės naujovės už faktą, kad Kristus prisikėlė. Todėl tiek, kiek mes leidžiamės persmelkiami šios gyvos Esaties, tiek leidžiamės ir užvaldomi šios tiesos, kuri yra faktas. Tai yra faktas, o ne mūsų išgalvotas dalykas, tai istorijoje įvykęs įvykis, todėl mes jaučiame, jog jis keičia mūsų pačių jauseną.
Šiomis dienomis mes susirinkome draugėn, kad išgyventume jas veikiami šio susijaudinimo dėl to, kad Kristus mirė, o paskui prisikėlė dėl mūsų. Prašau jūsų palikti jam erdvės, leisti, kad šis įvykis jus patrauktų. Neleiskime, kad mumyse liktų vien žodis. Tai įvyko: kiek šviesos atneša, kaip lengvai leidžia atsikvėpti, kiek vilties gyvenime suteikia šis faktas! Tai galingiausias faktas, akivaizdžiausias Slėpinio švelnumo kiekvienam iš mūsų ir beribės, gailestingos Slėpinio meilės mūsų niekingumui, mūsų išdavystei ženklas.
Būtent Jis, Jo pergalinga esatis mūsų tarpe skatina mus tęsti savo kelią ir vis labiau stengtis įveikti tą prarają tarp žinojimo ir tikėjimo, kad šis tikėjimo pripažįstamas faktas labiau už visa kita apspręstų gyvenimą. Tuo tarpu, jeigu šis faktas liktų vien dievobaimingumo ir pamaldumo lygmenyje, tai atrodytų, tarsi jo iš viso nebūtų buvę, tarsi jis nebūtų pakankamai tikras, svarus, kad galėtų pakeisti gyvenimą, jį įtakoti, ir tuomet mus apspręstų visa kita, kas mus įveikia, sutrikdo, kas atima mums drąsą, kas neleidžia įkvėpti, matyti ir ranka paliesti tos naujovės, kurią į mūsų gyvenimą atnešė ir vis atneša prisikėlęs Kristus.
Prieš dvejus metus bendruomenės mokykloje pradėjome tikėjimu, kurio pradžia (juk visi prisimenate) – tai susidūrimas su išskirtine Esatimi. Tikėjimas – tai pripažinimas šios išskirtinės Esaties, kurią šiandien tiesiog fiziškai sudabartina liudytojai, visa krikščionių tauta, Bažnyčia ir kuri būtų neįmanoma, jeigu Jis jos negaivintų nuolatos. Tačiau praėjusiais metais matėme, kad, nepaisant daugybės mūsų patirtų nepaprastų įvykių, nepaisant daugybės girdėtų liudininkų, dažnai mes jautėme, jog po akimirkos viskas išblėsdavo, ir tada nustatėme, kad to priežastis yra ta praraja tarp žinojimo ir tikėjimo, pasireiškianti tikėjimo susiaurinimu: tikėjimas mums buvo ne išskirtinės, man pažįstamos ir mane keičiančios Esaties pripažinimas, bet po akimirkos išblėstančio jausmo projekcija, tam tikra etika, arba tam tikra pažinimui svetimo arba jam priešingo religingumo forma. Taigi šios susiaurinimo esmė buvo ta, kad tikėjimas nebebuvo suvokiamas ir išgyvenamas kaip esančios tikrovės pažinimo kelias, o tai mus silpnina ir trikdo kaip ir visus kitus. Tikėjimas, kuris nėra pažinimas, kuris nėra tikros Esaties pripažinimas, gyvenimui nereikalingas, jis neįkvepia vilties, nekeičia mūsų jausenos, jokiai aplinkybei neįkvepia gyvybės, jokioje aplinkybėje neleidžia tau laisvai kvėpuoti. O svarbiausiu tą apsunkinančiu dalyku mes įvardijome žmogiškumo trūkumą: tai, ko mums trūksta, yra ne Esatis (mus juk supa daugybė ženklų, liudytojų), bet žmogiškumas – taip mums sako kunigas Giussani. Jeigu pažinimo kelyje nedalyvauja žmogiškumas, tai tas kelias baigiasi. Taigi trūksta ne Esaties, trūksta to kelio, kurį paskatina smalsumas susidūrus su šia Esatimi, kurią mes vis giliau trokštame pažinti.
Praėjus metams dar yra ženklų, akivaizdžiai rodančių, jog ta praraja tarp žinojimo ir tikėjimo dar vis nėra įveikta. Kai kuriuos iš jų pastebėjau ir aš. Pirmasis jų yra tai, kad nėra suvokiamas krikščioniškojo įvykio ir žmogiškumo ryšys, jie ir toliau suvokiami kaip vienas su kitu nesusiję. Pamenu, jog šių metų pradžioje vienas žmogus po visų tų primygtinų kalbų apie reikiamą nuveikti darbą ir patirtį man pasakė, jog susitikimo su judėjimu pradžioje jį labiausiai pribloškė faktas, kad tai buvo susitikimas su kažkuo objektyviu/realiu ir kad aš labai primygtinai kalbėjau apie darbą/pastangas. Turėjau priminti, kaip sakiau pradžioje, kad tai susidūrimas su Esatimi, tačiau be to darbo/be tų pastangų viskas išblėsta. O jeigu tai vis dar sunku padaryti, tai reiškia, jog nesupratome ryšio tarp krikščioniškojo įvykio ir “aš” pajudėjimo iš vietos. Mes nesuprantame, kad ženklas, rodantis, jog aš kažką sutikau, yra būtent mano kibimas į darbą, nes yra pažadinamas mano žmogiškumas. Mes nesuprantame, jog “darbas”/pastangos yra akivaizdžiausias ženklas to, kad krikščionybė yra įvykis, kad manyje įvyksta kažkas, kas mane prikelia, pažadina.
Antrasis ženklas yra tas, kad krikščioniškasis įvykis nesukuria naujos mąstysenos. Šią vasarą man teko klausytis vieno iš mūsiškių, gyvenančių užsienyje, ir jis sakė, jog kai kuriais atvejais matosi, kad ankstesnė mąstysena yra labiau lemiama, stipresnė už po susitikimo atsiradusią mąstyseną. Tai matosi iš to, kaip yra reaguojama į įvykius. Dažnai mūsiškių, daugelio iš mūsų reakcija labiau atitikdavo vyraujančią, daugelio mąstyseną, o ne judėjimo skelbiamą mąstyseną. Taigi, kadangi turėjau galimybę apsilankyti visose bendruomenėse, šitą dalyką mačiau visur. Atrodo, tarsi mes savyje nepastebėtume poveikio to, ką taip įtaigiai nusako Péguy: “Pirmą kartą, pirmą kartą po Jėzaus mes priešais savo akis išvydome, priešais savo akis išvystame gimstant pasaulį, na jei ne pasaulį, tai bent miestą; na gal daugiau nei miestą, gal naują visuomenę; ne miestą, bet šiuolaikinę visuomenę, šiuolaikinį pasaulį, mes išvystame kuriantis pasaulį, visuomenę arba bent jau buriantis, gimstant ir augant, po Jėzaus, bet be Jėzaus, o baisiausia, mano drauge, - nereikia to neigti – yra tai, kad jiems pavyko. Tai jus pastato į tragišką, unikalią padėtį. Jūs esate pirmieji, iš šio šiuolaikinio pasaulio jūs esate pirmieji”. Po Jėzaus, bet be Jėzaus. Bet kokie gi yra šito “be Jėzaus” požymiai? Tai ne vien palaipsninis nutolimas nuo religinės praktikos; ryškiausias Kristaus išstūmimo iš gyvenimo požymis yra esminių žmogiškumo aspektų užgniaužimas, susiaurintas savo žmogiškumo, savęs suvokimas, siauras proto, jausmų, laisvės panaudojimas, troškimo svarbos sumenkinimas. Kunigas Giussani prieš daugelį metų tam išreikšti kaip metaforą panaudojo Černobylio branduolinį sprogimą, sukėlusį šį žmogiškumo dinamizmo pokytį.
Todėl matydamas visus šiuos dalykus, aš savęs klausiau: kas gi yra… ar krikščionybė įstengia suskaldyti kietą mūsų mąstysenos kevalą, ar tai tik koks pagražinimas, dievobaimingas, moralistinis, organizacinis priedas prie jau pilnai sudėto “aš”, besipriešinančio bet kokiam įsikišimui iš šalies, kad ir koks svarbus ar lemtingas šis būtų? Dėl to šiais metais man daug kartų iškilo klausimas: ar žmogus, kai jis pasensta, gali gimti iš naujo? Ir šis klausimas tapo šių rekolekcijų tema. Ar šioje mūsų situacijoje įmanoma nauja būtybė, kažkas iš tiesų naujo? Mano manymu tai yra didžiausias krikščionybei iškilęs iššūkis šiais laikais. Ar krikščionybė – taip, kaip ji pasiekė mus, t.y. per judėjimą - įstengs suskaldyti tą kiekvieno mūsų lukštą, pasireiškiantį tuo, kaip mes gyvename tikrovėje, ar ji yra pasmerkta likti svetimu dalyku, taigi tam tikru priedu? Jeigu nesikeičia tikrovės suvokimas ir vertinimas, tai reiškia, kad gilumoje “aš” nepaveikė jokia naujovė, kad krikščioniškasis įvykis neprasiskverbė į “aš”. Ir mums Kristus, tikėjimas gali būti tik vienas iš daugelio kitų dalykų, dar vienas priedas, dar vienas šalia kitų esantis ir su jais nesusijęs dalykas, kaip ir kiti dalykai turintys savo atskiras pažiūras ir jauseną. Visą problemą – kaip kadaise išleistoje CL studentų susitikimų knygoje sakė kunigas Giussani – visą mūsų tikėjimo poziciją galima būtent ir suvesti į šio priešpastatymo (tikėjimo ir gyvenimo, teigiant, kad jie nesusiję) paneigimą, nes Kristus, krikščioniškasis įvykis yra gyvenimas ir todėl paveikia ir persmelkia visa ką. Nepaneigdami šios pozicijos mes negalėsime suprasti, jog tikėjimas neabejotinai liečia gyvenimo poreikius, yra su jais susijęs. Kiekvienas iš mūsų gali įvertinti šių metų darbą, gali įvertinti tai, kiek ši naujovė prasiskverbė į jo “aš” gelmes. Kokio naujumo įnešė? Tai ne mūsų mintys. Tai tas, kaip mes nustembame išgyvendami tikrovę, ar mūsų gyvenimas yra apsunkintas, ar mes negalime lengvai atsikvėpti… tai ne nuomonių ar supratimo problema: mes tai matome iš to, kaip išgyvename tikrovę, matome, ar Kristus į mūsų “aš” gelmes prasiskverbė kaip naujovė ir viską apsprendžia naujai. Šiais metais viso to daugybė ženklų aš mačiau daugelyje mūsų bendruomenių, tačiau tuo pat metu reikia nuveikti ir daugybę darbo, o tai mes visi galime suprasti iš savo patirties. Visi šie pozityvūs ženklai turi bendrą vardiklį – tai žmonės, dedantys pastangas sekti tuo pasiūlymu, kurį sau iškėlėme. Tačiau daugeliui dar vis kyla klausimas: koks gi tas darbas, kurį turime nuveikti? Nes dažnai žodis “darbas” kiekvienam suprantamas pagal jo paties įsivaizdavimą.
Todėl norime ir toliau aiškintis, ką reiškia šis žmogiškumo trūkumas, ir šiais metais dirbant su novicijais man teko vesti kai kurias paskaitas apie “Religinį jausmą” (Il senso religioso). Kadangi man be galo rūpėjo šis mūsų kartu daromas darbas, mane pribloškė tai, kaip aš vėl perskaičiau kai kuriuos “Religinio jausmo” skyrius. Aš juos perskaičiau ne taip, kaip įvairiomis progomis skaitydavau anksčiau, kaip tam tikro religinio kelio į tikėjimą dalį/atkarpą. Aš juos skaičiau iš tikėjimo pozicijų, kaip jau tikintis žmogus, ir todėl leisiu sau pasinaudoti kai kuriais “Religinio jausmo” skyriais, kad padėčiau mums visiems suprasti, kaip kunigas Giussani mus veda net ir čia, šiame mūsų kelio etape.
Bet prieš tai – tai padarysime rytoj – turime turėti prieš akis pastabą, apie kurią užsiminiau pirma: kad mums įvykis ir darbas/pastangos visados atrodo prieštaraujantys vienas kitam. Tačiau tai tik vienas pavyzdys tos distancijos, kurią kartais pajuntu esant tarp ketinimo sekti kunigu Giussani ir tarp tikrojo sekimo kunigu Giussani. Ir pažiūrėkite, kodėl (tai skirta tiems, kurie priešpastato krikščionybę ir darbą/pastangas): Jėzus Kristus – taip sako Giussani – į pasaulį atėjo ne tam, kad savimi pakeistų žmogaus darbą/pastangas (vien to jau pakaktų norint panaikinti tą sunkumą), žmogaus laisvę ir panaikintų žmogaus išbandymus, kurie yra esminė laisvės sąlyga. Jis atėjo į pasaulį tam, kad grąžintų žmogų prie visų klausimų esmės, prie jo esminės struktūros ir prie jo realios situacijos. Iš tiesų visos problemos, kurias žmogus yra pašauktas gyvenimo išbandymų išspręsti, užuot išsisprendusios, dar labiau komplikuojasi tada, kai nėra išsaugomos tam tikros esminės vertybės. Jėzus Kristus atėjo sugrąžinti žmogaus į tikrą religingumą, be kurio kiekvienas siekis/bandymas išspręsti problemą yra melas: dalykų prasmės pažinimo klausimas (tiesa), dalykų panaudojimo klausimas (darbas), pilno sąmoningumo klausimas (meilė), žmonių sugyvenimo klausimas (visuomenė ir politika) nėra teisingai iškelti ir todėl kuria vis didesnę sumaištį atskiro žmogaus bei visos žmonijos istorijoje, jeigu, juos sprendžiant, jos nėra paremiamos religingumu, nes Jėzaus užduotis nėra spręsti įvairias problemas. Jo užduotis yra žmogų sugrąžinti į tą poziciją, kurioje būdamas jis galėtų mėginti išspręsti tas problemas teisingai. Šias pastangas turi dėti kiekvienas žmogus atskirai, ir jo egzistencijos užduotis būtent ir yra tas mėginimas, tas bandymas. Todėl primygtinės kalbos apie religingumą yra svarbiausia ir absoliuti ugdytojo pareiga – tęsia kunigas Giussani – t.y. pareiga draugo, to, kuris myli ir nori padėti žmogiškumui jo kelyje į savo likimą, o žmogiškumas egzistuoja tik kiekviename žmoguje, kiekviename asmenyje. Šis atkaklus reikalavimas – tai Jėzaus Kristaus kvietiams. Negalima net ir galvoti, jog gali pradėti suprasti krikščionybę, jeigu nepradedi nuo jo ištakų – didelės meilės kiekvienam žmogui atskirai. Bažnyčios užduotis (jeigu dar neaišku) yra ta pati. Bažnyčios tiesioginė užduotis nėra pateikti žmogui problemų, su kuriomis jis susiduria savo kelyje, sprendimą. Jos užduotis, kurią ji istorijos bėgyje skelbia kaip savą, yra žmonijos ugdymas religiniam jausmui, t.y. teisingai žmogaus pozicijai tikrovės ir jos keliamų klausimų atžvilgiu, nes žmogaus problemų negalima atsieti nuo žmogaus laisvės ir kūrybingumo.
Todėl – ir tada jau baigsiu – geriausia pagarba, kurią galime išreikšti kunigui Giussani jo penkerių mirties metinių proga, - tai mūsų sekimas juo, ne vien mūsų ketinimas juo sekti, bet daugiau tikras sekimas juo. Ir tada galėsime pamatyti, kaip po penkerių metų po jo mirties jis mums dar vis ir labiau nei bet kada yra tėvas, dar vis mus kuria, jeigu mes iš tikrųjų tą leidžiame.

Toks didžiulis gestas negali išlikti be mūsų visų pasiaukojamo indėlio atidžiai sekant pranešimus, laikantis tylos, klausantis nurodymų ir šis pasiaukojamas indėlis yra mūsų prašymas Kristui, kad jis pasigailėtų mūsų menkumo, kad ir šiomis dienomis mus gelbėtų. Tai galimybė sukurti atitinkamą tylos atmosferą, kad sėkla, kurią sėsime šiandien, kai klausysimės, nekristų į gatvę, kur nėra tinkamos terpės jai sudygti, nes be tylos viskas šluote nušluojama tiesiog per akimirksnį. Man visados daro įspūdį tai, kad tyla gimsta būtent iš šio įvykio: Jo žodis mane pripildo tylos. Tyla reikalinga ne vien dėl tvarkos, tai yra ir atsakas, vienintelis tinkamas atsakas į šį įvykį.

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits