2002 - Rekolekcijos

2002

“Net ir gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų”.
Įvadas – don Pino. Gegužės 3 d.


“Net ir gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų”. Gyvendamas kūne, gyvendamas tose aplinkybėse, kuriose visi gyvena, gyvendamas tame virpėjime, kuris kyla širdyje, kai – sąmoningai ar ne visiškai sąmoningai – tariame žodį “gyvenimas”, mano gyvenimas, man brangių žmonių gyvenimas, gyvenimas to, kurį kiekvienas mūsų pripažįsta ir jaučia esant tėvu, to, kuris mums atskleidžia tikrąją dalykų prasmę, gyvenimas tų, kurie kenčia, gyvenimas tų, kurie gyvena neapykantoje ir yra nesaugūs. – kaip daugelis mūsų draugų – žemėje, kur Jėzus gimė, mirė ir prisikėlė.
Nesame čia, neatvykome čia švęsti ritualo, smagiai jaustis kartu, net jeigu buvimas kartu pripildo mūsų širdį laukimo virpesio, vėl pažadina mūsų širdį didybei to, kas atsitiko mūsų gyvenime; esame čia, kad suvoktume, ką reiškia gyventi kūne, išgyventi tikrovės konkretumą, išgyventi įvykusį susitikimą kaip kitokio žmogiškumo atsiradimą visų žmogiškumo kontekste, mes ne geresni (jeigu galvoju apie save, tikrai negaliu pasakyti, kad aš geresnis), bet skirtingi: įnešame naują dalyką.
Taigi suprantate – tai sakėme šįvakar, vakarienės metu, su draugais – kad ši akimirka negali būti inercijos momentas, išgyventas iš tradicijos (nors ir gražios), iš įpročio, taip pat ir dėl to, kad tai, ką pradedame, renginys, kurį pradedame šiomis valandomis yra pilnai apimamas to iššūkio, to kvietimo, kurį don Gius visai neseniai savo laiške, atsakydamas Popiežiui, mums pasiūlė: ”Mums atsiveria nauja pradžia: įrodyti, dar kartą įrodyti akivaizdumą tiesos to, ką sekdami Bažnyčios tradicija, mes visuomet vienas kitam sakėme.”
Bet šis įrodymas negali būti kalba, negali būti formaliai teisingų apibrėžimų, tuščių, neturinčių aistros, proto, dramatiškumo, seka: negali būti visiems žinomų taisyklių seka, negali būti apsiribojimas tuo, kuo labai dažnai mes pasitenkiname, kad išgyventume, ir niekada nerizikuojame gyventi iš tikrųjų.
Ką iš tiesų reiškia man ir tau gyventi tikėjimu į Dievo sūnų? Juk negalime manyti, kad tai jau žinome, negalime manyti, kad sumaištis, būdinga mūsų laikmečiui, mūsų nepalies. Kaip galime, kaip galėtume manyti, jog galime gyventi bendrame kontekste ir būti jo neįtraukti?
Ruošiant šias rekolekcijas kartu su don Giussani, jis norėjo pabrėžti šį dalyką kaip ryžtingą pradžią, kaip punktą, kuriame glūdi mūsų pasikeitimas, mūsų pasikeitimo laukimas, mūsų atsakomybės veikimas, viso grožio, didybės, naujo žmogiškumo, kurie mus palietė, kurie mus liečia, akivaizdoje. Jis paminėjo Šv. Pauliaus sakinį iš pirmojo laiško Korintiečiams: “Dievas yra viskas visame kame.” Tai turėtų būti pats betarpiškiausias, pats akivaizdžiausias dalykas kiekvieną dieną mūsų gyvenime, turėtų būti nusistebėjimo, nuostabos, atsivėrimo šaltinis, stiprus sukrėtimas. o vis dėlto tikra tai, kad labai dažnai būtent šia prasme mes pasiduodame visuotiniam mentalitetui, galbūt subtiliai, galbūt beveik to nepastebėdami, ne atvirai maištaudami, ne betarpiškai norėdami nusidėti, trokšdami blogio (šie dalykai galėtų būti padariniai), bet suvokiame šią frazę “Dievas viskas visame kame” abstrakčiai, per atstumą ir galiausiai ją paneigiame.
Tiesa ir tai, kad jei ši akivaizdybė tampa abstrakčia ir tolima, prarandame trauką, tą atpažintą ir mylimą susidūrimą su tiesa, tą trauką, gebančią pritraukti mūsų širdį, gebančią keisti mūsų sąmoningumą, gebančią išjudinti mūsų laisvę.
Mano draugai iš Katalikiškojo universiteto šiomis dienomis yra studijų atostogose, į kurias pakviečia daugybę naujų, tikrąją to žodžio prasme naujų, įvairiausių jaunuolių; Ekonomikos fakultete jie dalyvavo keliose dialoguose su tais jaunuoliais, ir vienas jų, kuris norėjo – ir jam beveik pasisekė – surengti ypač ekstravagantišką naktinį vakarėlį, pasakė: “Kas man krikščionybė? Krikščionybė yra atsisakymas to, kas žmogiška, to, kas domina, to, kas išjudina žmogaus troškimą, tam, kad gautum prizą anapus, po to”, ir jis liko nustebintas – pasakyčiau pritrenktas – akivaizdybės, kad jis buvo drauge su jaunuoliais, jaunimu, kuriems nėra nieko svetimo žmogiškumui, kuriems Kristus nepalieka nuošalyje jokio troškimo, jokio širdies polėkio, jokio žmogiškumo virpesio.
Noriu pasakyti, kad negalime palikti nieko kaip savaime suprantamo, negalime nekreipti dėmesio į faktą, kad ta atsakomybė, kurios don Giussani prašo mūsų, dėl kurios don Giussani mus ragina prašyti (prisimenate tą vietą laiške?) didelio aiškumo, labai dažnai pradingsta būtent dėl to paviršutiniškumo, dėl kurio “viskas visame kame” kalbant apie Dievą, virpa arba ne mūsų gyvenime.
Visas šios atsakomybės dramatiškumas prasideda kiekvienam iš mūsų nuo šios akivaizdybės pripažinimo arba ne kiekvieną dieną, mūsų dienų akimirkomis. Dėl to dabar kalbame apie atsakomybę, tai yra apie mūsų sąmoningumo, mūsų brandaus sąmoningumo, mūsų laisvės, mūsų žmogiškumo naudojimą. Kalbame ne apie individą didelėje minioje, bet apie nustebintą “aš”, apimant jo trapumą, ribotumą, nustebintą visiškai naujo dalyko, kurio laukiu, kad įvyktų.
Kiekvienas iš mūsų – mums rašė – yra atsakingas už visą Broliją, kurioje dalyvauja, kad ir kokia būtų jo dabartinė sveikatos ar ligos būklė, nesvarbu, ar jis džiaugtųsi ar kentėtų.

Rytoj kalbėsime apie temą, nurodytą Šv. Pauliaus sakinyje; apie tai kalbės Julian Carron ir aš; visų prima stengsimės išsiaiškinti: rytoj ryte – ką reiškia, kad Kristus nėra “koks nors” kelias, tarp daugelio galimų, bet kelias; o po pietų pažiūrėsime, palyginsime savo gyvenimą, savo patirtį su faktu, kad susitinkant su Juo, su Jo gyvenimu, mūsų gyvenimas Jo gyvenime, yra pradžia, pabaigos pradžia, jau dabar išsipildymo pradžia.
Prašau Jūsų, kad iš tiesų šios rekolekcijos būtų kiekvieno iš mūsų, mūsų sąmoningumo ir mūsų laisvės, darbas.
Visų prima…štai, noriu Jūsų labai paprašyti tokio dalyko, nes nė vienas iš mūsų negali pasakyti – jei yra nuoširdus – “jau žinau, kaip yra, jau supratau, žinau, kad tai man sakai žinau, kad manęs to prašai”…ne! prašyti vieniems kitų išeiti iš susitikimo vietų, įeiti į didžiąją salę ir važiuoti autobusu tyloje reiškia padėti vieni kitiems prisiminti sąlygą, kurios dėka galime suvokti, kad mūsų gyvenimas yra iš tiesų dabar santykis su Jėzaus buvimu; to nedaryti reiškia paversti šias rekolekcijas muge..nenorėčiau toliau tęsti…
Po to yra asmeninis darbas su paskaitomis, su tuo, kas pasakyta, šis darbas yra asmeninis ir bendras, rytoj vakare susitikimuose viešbučiuose galima išskirti punktus, kurie gali nedelsiant paskatinti pateikti palyginimą, pasigilinti ar pasiaiškinti.
Dar kartą prašau Jūsų laikytis tvarkos, kuri taip pat nėra tik techninis klausimas, bet yra sąlyga, kad išreikštume grožį, gestą, o kiekvienam gestui būdinga tai, kas sudaro tikrąjį “aš”. Taigi prašau laikykitės ryžtingai ir paprastai, nesistengdami interpretuoti savaip nurodymų, kuriuos Sekretoriatas pateikia dėl atvykimo ir išvykimo į rekolekcijų vietas ir dėl gyvenimo viešbučiuose.
“Tai yra atsakingas momentas: galime dalyvauti tvarkingai, paklusniai arba priešintis, išryškindami savo kūniškumą. Viskas, viskas gyvenime – net ir šios dvi dienos, kurios yra gyvenimo paradigma – priklauso nuo ramaus, taigi konstruktyvaus, mūsų paklusimo tada, kai sunku. Šis vargas savo ištakose yra tai, kas turi būti pripažinta pagrindine mūsų kelio savybe.”

Atsisiųsti visą rekolekcijų tekstą

© Fraternità di Comunione e Liberazione. CF 97038000580 / Webmaster / Note legali / Credits